Ką tik praūžė, prašniokštė mokyklos „Varnų sala“ organizuota stovykla „Daugiau negu pas močiutę“. Ji vyko nuostabioje sodyboje „Stirnamis”, įsikūrusioje Labanoro regioniniame parke, net 19 ha teritorijoje tarp 4 tvenkinių, šalia Stirnių ežero. Kartu siautė, puikiai jautėsi ir nepamirštamus vasaros nuotykius patyrė iš įvairių Lietuvos vietų atvykę 7–12 metų vaikai, taip pat pageidavę dalyvauti jų vyresni broliai ir sesės, 4 vadovai bei 2 jų padėjėjai. Stovyklautojai gyveno jaukiame mediniame, visus patogumus turinčiame name, 3–6 vietų kambariuose. Pirmą atvykimo į stovyklą dieną vaikai kartu piešė. Užsimezgė bendravimas, kilo susidomėjimas vienas kitu ir taip natūraliai susibūrė „kambariokai“, buvo sklandžiai išspręstas stovyklose labai aktualus („kas su kuo gyvens“) klausimas. Stovyklavimo metu visi mėgavosi skaniu 4 kartų per dieną maitinimusi.
Kodėl stovykla vadinosi „Daugiau negu pas močiutę“?
Viena iš stovyklos organizatorių ir vadovų Jekaterina Volkova sakė, kad toks pavadinimas buvo parinktas labai sąmoningai ir stovykla buvo būtent apie tai: „Vaikams dabar siūloma daugybė ugdymo programų, jie lanko aibę būrelių. Tad mūsų tikslas buvo leisti patirti kitokį, tikrą buvimą, kaip kad mes kažkada patirdavome kaime pas močiutę. Kai laikas, atrodydavo, sustoja, o tu gali tiesiog būti, leisti laiką su draugais, daug vaikščioti, žaisti, juoktis ir mėgautis visais gamtos teikiamais malonumais.“ Vadovams svarbiausia buvo ne tai, ko vaikai išmoks, bet ką jie patirs, sukurs ir kaip jie kokybiškai praleis laiką su savimi bei draugais. Todėl stovykloje buvo labai daug maudomasi, judama, bendraujama ir veikiama kartu. Atrandama, stiprinama ir išsaugoma draugystė net susidūrus su netikėčiausiais iššūkiais. Stovyklautojai tyrinėjo gamtą, keliavo į dieninį ir naktinį žygius, dainavo, šoko, žaidė lauke ir vandenyje, žiūrėjo filmus, vakarais sėdėjo prie laužo ir tyrinėjo žvaigždes ar tiesiog jaukiai snūduriavo hamakuose. Vaikai stovykloje neturėjo telefonų, bet nei karto jų nepasigedo. Tuo vadovai itin džiaugėsi. Nors aplink stovyklą buvo daug vandens telkinių, bet Jekaterina sakė, kad vaikai elgėsi labai atsakingai. Tik atvykę į „Stirnamį“ jie kartu su vadovais sukūrė savo stovyklos konstituciją, surašė sąlygas, taisykles ir lūkesčius, ko vieni iš kitų tikisi. Todėl nei karto nebuvo susidurta su problema, kad vaikai savarankiškai nueitų prie vandens. Maudantis dūkstančius vaikus prižiūrėdavo visi vadovai – vieni „eismą reguliuodavo“ vandenyje, kiti nuo kranto. Vaikai stovykloje daug vaikščiojo basi. Jie buvo tikri šaunuoliai – nekilo jokių tragedijų, jei kas susibraižė ar įsidrėskė. Stovyklautojai patyrė visko – kaip pas močiutę! Buvo sunaudoti tik du pleistrų rulonėliai, o tikrų, svarbių ir naudingų dalykų patirta daug daugiau!
Kuo išskirtinė mokyklos „Varnų sala“ vasaros stovykla?
Jekaterina sako, jog visi vadovai stovykloje kitaip pamatė šiuolaikinius vaikus: „Su jais galima nuveikti labai daug, bet, pirmiausiai, juos reikia pajusti ir išgirsti, ko jie nori. Stovykloje vykdėme būtiną vaiko raidai ir sveikatai rėžimą – tai kėlimasis, gulimasis, maitinimasis, mankštos vienu laiku ir t.t. Kuo mūsų stovykla buvo išskirtinė? Mes turėjom nusimatę išankstines veiklos gaires, tačiau kiekvienos konkrečios dienos programą kurdavome kartu su vaikais. Ir tai buvo labai svarbu.“ Tomis dienomis, kai stovyklautojams reikdavo lėtesnio tempo arba tiesiog atsižvelgus į jų būseną, programa būdavo keičiama spontaniškai. Pirmame gyvenamo namo aukšte buvo didelė salė, kurioje esant poreikiui galėdavo vykti smagūs užsiėmimai. Pavyzdžiui, labai karštą dieną vaikams nesinorėjo numatytų žaidimų lauke, tuomet visi draugiškai grįžo į patalpas ir su dideliu malonumu žaidė „namus“, stalo žaidimus, bendravo ar net pamiegojo. Stovyklos tikslas buvo, kad programos kūrime ir išpildyme dalyvautų kiekvienas vaikas, išnaudojant jo gabumus: kažkas moka piešti, kažkas – dainuoti, šokti ar organizuoti, gražiai kalbėti. Net mankštas kasdien vesdavo kitas stovyklautojas. Diskotekoje didžėjus grodavo kiekvieno vaiko pasirinktas dainas. Tokie dalykai natūraliai suartina. Kai vaikai jaučiasi svarbūs, ypatingi ir atsakingi kūrėjai, tuomet nėra jokių rūpesčių su disciplina, protestavimu ar nepasitenkinimu. Vieną dieną jaunieji stovyklautojai net sugalvojo sukurti vaidybinę vestuvių ceremoniją ir „sutuokti“ vadovų padėjėjus. Jie patys rinko gėles, puošė salę, rašė priesaiką, padarė žiedus. Vadovai į procesą visai nesikišo. „Tai buvo pats nuostabiausias įvykis. Iki ašarų, šiurpuliukų. Buvo labai gera. Kai duodi vaikui laisvę kurti, kai juo pasitiki, jis nepaprastai atsiskleidžia. Vadovams svarbiausias kriterijus stovykloje buvo laimingas, sveikas, saugus vaikas. Tikime, kad mums pavyko. Genialumas dažnai slypi paprastumeׅ“, – įsitikinusi Jekaterina.
Ar vaikai norės sugrįžti į mokyklos „Varnų sala“ vasaros stovyklą kitais metais?
Vienuolikmetė Unė Šilanskaitė mokyklos „Varnų sala“ stovykloje buvo pirmą kartą ir tuo labai džiaugėsi: „Jaučiausi kaip šeimoje. Buvo labai skanus maistas, geros, įdomios veiklos. Labiausiai patiko lobių ieškojimas, judrūs žaidimai, laisvalaikis su kambariokais ar draugais. Beveik pats smagiausias buvo maudymosi laikas, šuoliukai nuo lieptelio. Svarbiausi stovykloje man buvo naujai atrasti draugai ir puikūs vadovai. Tikrai norėsiu atvažiuoti ir kitais metais.“
Aštuonmečiui Nagliui Puodžiūnui linksmiausia buvo šokinėti į vandenį ir ieškoti lobio. O jo dešimtmetei sesei Vilnei geriausią įspūdį patiko žaidimai vandenyje, naktinis žygis, dešrelių ir zefyrų kepimas lauže, vadovai, maistas: „Man viskas labai patiko. Tikrai laikas stovykloje priminė atostogas pas močiutę, bet buvo dar geriau. Labai norėčiau pakartoti tai ir kitais metais.“
Mokyklos „Varnų sala“ organizuota vasaros stovykla „Daugiau negu pas močiutę“ baigėsi. Linkime visiems gražių vasaros įspūdžių ir lauksime sugrįžtant ar naujai prisijungiant kitąmet!
„Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Dabar jau ir Tarptautinio bakalaureato programos mokykla kandidatė! Mokykimės, kurkime ir ilsėkimės kartu!
