Straipsniai

Šiuo metu visi skaičiuojame dienas iki šv. Kalėdų. Miestai ir miesteliai džiaugsmingai šurmuliuoja ruošdamiesi gražiausioms metų šventėms. Tačiau viename name vienas berniukas kiekvieną vakarą eidamas miegoti turi vienintelį norą – kad nuo rytojaus nebereiktų eiti į mokyklą. O jo mama kasnakt svajoja apie svarbiausią kalėdinę dovaną – kad sūnus iš naujo atrastų ryšį su mokykla. Apie tai, kodėl vaikai atsisako lankyti mokyklą ir kaip juos sugrąžinti mokytis kalbamės su mokyklos „Varnų sala“ steigėja Margarita Pilkauskaite ir socialiniu pedagogu Ignu Stančiku. Pagal Valstybinės duomenų agentūros informaciją 2023 m. mokyklos lankomumas Lietuvoje pagerėjo maždaug 20 proc., lyginant su 2022 m. Tačiau Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2022–2023 m. šalyje mokyklose visai nesimokė beveik 16 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuomone, dauguma vaikų, kurie statistiniuose duomenyse figūruoja kaip mokyklos nelankantys, su tėvais gyvena užsienyje, tačiau gyvenamąją vietą tebedeklaruoja Lietuvoje. Tačiau visi sutinka, kad mokyklos nelankymui įtakos turi ir kitos priežastys. Kokios jos? Ar galima sakyti, kad mokyklos nelankymas yra ir socialinė visuomenės problema? Margarita: Tikrai taip. Dėl to ir kuriami įstatymai, leidžiantys tėvams pateisinti ne daugiau penkių vaiko praleistų mokymosi dienų, reikalaujantys neatitraukti jo nuo mokslų dėl kelionių ar kitokių pramogų. Tačiau svarbiausia šio reiškinio priežastis – vaikai nemato prasmės eiti į mokyklą šiame žinių pertekliaus laikmetyje, kai bet kokia informacija yra pasiekiama vieno mygtuko paspaudimu kompiuteryje ar net telefone. Ypač tai išryškėja paauglystėje, kai mokiniai pradeda savarankiškai ateiti ir išeiti iš mokyklos. Reikia suprasti du dalykus – vaikai į mokyklą eina dėl draugų arba dėl įkvepiančių mokytojų. Būna situacijų, kai geri draugai padeda ištverti mokytojus arba mokytojai autoritetai kompensuoja draugų nebuvimą. Jeigu mokykloje nėra nei vieno iš šių motyvuojančių dalykų, prasmės jos lankyti moksleiviai nebemato. Kartais vaikai atsisako eiti į mokyklą, net nepabandę jos lankyti. O kartais pradeda protestuoti vėliau. Kodėl? Ignas: Vaiko požiūrį dažnu atveju lemia jo psichologinis parengimas mokyklai. Būna, kad ikimokyklinukus puikiai „apdoroja“ vyresnieji broliai, seserys, giminaičiai. Mokykla nupiešiama kaip kažkoks baubas ar neigiamas, neįdomus dalykas. Ir vaikas pradeda jos bijoti. Kitas dalykas, jei mažasis pradeda lankyti mokyklą, tačiau, tarkim, antroje klasėje atsisako mokytis. Per pirmus metus vaikas suvokia, kad privalo atsakyti už savo veiksmus, būti pareigingas. O tai taip nelinksma… Jis nenori atsisveikinti savo nerūpestinga vaikyste. Nenori nieko keisti ir pradeda maištauti. Margarita: Taip, vaikas nenori pokyčių, nes jis nežino, kas jo laukia. O žmogus iš prigimties užkoduotas priešintis nežinomybei. Vaikas nori likti saugioj, gerai pažįstamoj aplinkoje (darželyje, su tėvais ar seneliais). Todėl aplinkinių komunikacija ruošiant atžalas mokyklai yra labai svarbi. Reikia aiškinti vaikams, kad mokykloje bus tam tikrų atsakomybių, reikės įdėti pastangų, bet mokymasis yra tikrai smagus, malonus, žaidybinis procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Kitas sunkus iššūkis vaikui – konkurencinga mokyklinė aplinka. Jei jis nuolatos girdi: „Tu privalai skaityti, rašyti“, „tavo ateitis priklauso nuo to, koks esi dabar“. Jei jo gebėjimai lyginami su brolių, seserų, klasiokų, tuomet prasideda atmetimo reakcija. Vaikas dar neturi drąsos pasakyti: „Atsiprašau, bet aš jūsų šitose lenktynėse nedalyvausiu. Aš noriu eiti savo tempu.“. Baisiausia, kai išgirstu mokytojų nuogąstavimus, kad „nespėsime išeiti programos“ ar kad „vaikas atsiliks“. Sakykit, kur antrokas turi skubėti ir nuo ko jis gali atsilikti? Nuo bendrų statistinių vidurkių? Jau ne pirmus metus mes mokomės priimti „kitokius“ vaikus, stengiamės atliepti kiekvieno poreikius. Jei nuoširdžiai tai darome, tai kaip mes galime lyginti mokinius tarpusavyje? Taip mes žlugdome jų motyvaciją mokytis. Tada vaikas pradeda eiti į mokyklą pro sukąstus dantis arba visai atsisako ją lankyti. Dėl kokių priežasčių mokyklą lankyti atsisako pradinukai, dėl kokių – paaugliai? Ignas: Jau Margaritos minėta konkurencinga mokyklos aplinka gali nulemti, ar moksleivis taps pasitikinčiu ar nepasitikinčiu savimi žmogumi. Jeigu mokytojas mandagia forma vadins vaiką „atsilikėliu“, tai galimai visam gyvenimui jam įskieps nepilnavertiškumo kompleksą. Juk mažo vaiko psichika yra labai trapi. Taip pat jeigu klasės yra didelės, mokytojai nepajėgia skirti mokiniams pakankamai laiko, neįsigilina į jų samprotavimus, gebėjimus, pilnai nepatikrina žinių bagažo. Tokiu būdu į paribius nustumiami mokiniai, kuriems kaip tik reikia skirti ir daugiau dėmesio, ir laiko. Tas neįsigilinimas, nepamatymas, neišgirdimas vaiko padaro jam milžinišką žalą. Taip pat ir jo ateičiai. Vaikas pradeda laikyti save nevykėliu, užsisklendžia ir nebemato prasmės mokytis. Margarita: Kalbant apie paauglius, reikia suprasti, jog šis amžiaus tarpsnis yra lytinės ir fizinės brandos pradžia, kuomet vyksta tikros hormonų audros. Tuo metu gyvenimą jie pradeda matyti visai kitaip. Ugdymas turėtų atliepti paauglių mąstymą. Svarbiausias šio laikotarpio akcentas – išgirsti paauglius, suprasti jų poreikius ir atliepti taip, kad jie rastų motyvacijos mokytis. 5–9 klasės yra pačios sudėtingiausios. Tuo metu net mergaitėms su berniukais sunku būti venoje klasėje. Ir moksleivių mintys dažnai sukasi visai ne apie mokslą. Autoritetais tampa tik draugai, kurie viską žino „geriausiai“. Jei mes tuo metu neatliepiam bazinių paauglių poreikių – būti pamatytam ir išgirstam, jei nepadedam surasti atsakymų į visus rūpimus klausimus, jei mes jų neprisijaukinam, tuomet ir prarandam. Būna atvejų, kai su tuo pačiu vaiku visi mokytojai turi problemų, o vienas pedagogas – ne. Visi stebisi, kaip jam pavyksta? Ogi kiekvienos pamokos pradžioje 10 minučių jis klausosi to mokinio. Į diskusiją įsijungia ir kiti vaikai. Ir tik tada, visiems išsikalbėjus, pradedama dėstyti dalyką. Tokio sprendimo pasekmė – visa klasė mokytojo klauso, produktyviai dirba. Kai kurie pedagogai galvoja, kad tai tik laiko gaišimas, nes ir taip nespėjama išeiti programos. Netiesa – tai pats protingiausias sprendimas. Paaugliams labai svarbu pažinti pasaulį. Todėl būtina rasti laiko per bet kurią pamoką su jais pasikalbėti, aptarti, ką jie rado internete, ką sužinojo iš draugų, įsiklausyti, kas jiems svarbu. Jeigu pamokų metu su paaugliais kalbamasi tik apie mokslą, tai jie pamažu iš mokyklos ir iškrenta, nors galėtų labai gerai mokytis. Tėvams ši taisyklė taip pat galioja – būtina išklausyti vaikus, atsakyti į jų klausimus bet kokiam amžiaus tarpsnyje. Ignas: Reikia nepamiršti, kad kiekvieną rytą mokiniai ateina iš skirtingų aplinkų. Ir mes dažnai net neįsivaizduojam, ką jie mąsto, kokias emocijas atsineša. Ar jie pavalgę, išsimiegoję, o gal namuose įvyko kažkoks konfliktas, gal kas nors tiesiog nesiseka? Jeigu vaikui neleidžiama atsiverti, kai jo viduje sumaištis ir kunkuliuoja daugybė jausmų, jei mokytojai barasi, reikalauja tvarkos, susikaupimo, taisyklių laikymosi, tai vaikui darosi tik blogiau, o mokytojas praranda galimybę jį pažinti ir padėti. Jei neleidžiama paaugliui atsiskleisti, tai neatliekama svarbiausia mokyklos misija. Ar gali būti, kad