Į šį ir kitus nelabai „patogius“ klausimus įvairiomis ugdymo temomis ieškome atsakymų su mokyklos „Varnų sala“ direktore Margarita Pilkauskaite.
Margarita, spalio mėnesį minime Mokytojo dieną ir visiems pedagogams dėkojame už jų pasiaukojamą darbą. Tačiau mokymo procesas nesustoja ir šventiniu laikotarpiu, o tėvus neramina girdimi nuogąstavimai, kad mokytojų labai trūksta, vyksta didelė jų kaita. Kodėl? Ši profesija yra nebepatraukli? Ką reikėtų padaryti, kad situacija keistųsi?
Bet kuriam mokytojui iš pašaukimo vedanti, pamatinė vertybė – galimybė išmokyti, padėti ir būti dėl vaikų. Tokiems žmonėms nereikalinga jokia papildoma motyvacija. Ši profesija – labiau gyvenimo būdas nei darbas, todėl ji ir nėra itin „madinga“.
Mokytojavimas reikalauja iš žmogaus ne tik fizinių, bet ir didelių emocinių resursų. Kiekvieną dieną privalai vaikams atiduoti visą savo energiją ir pastangas, o apčiuopiamų, teigiamų rezultatų gali tekti laukti labai ilgai. Kartais atrodo, kad kovoji su vėjo malūnais. Šiais laikais mokytojas yra apkraunamas dar ir įvairiais biurokratiniais dalykais. Skirtingos mokyklos skirtingai tvarkosi su tomis pačiomis problemomis ir nuo mokyklų vadovų dažnai priklauso, ar į tą ugdymo įstaigą norės ateiti dirbti mokytojas, ar ne. Jei darbo atmosfera sudėtinga, tai dažnas ir suabejoja, ar verta jį rinktis.
Ar negali būti, kad mokytojo profesiją sumenkino dar iš sovietmečio atsineštas stereotipas: jeigu nori aukštojo mokslo diplomo, stok į „pedagoginį“ ir jį turėsi! Ir mes , iš tiesų, turėjome labai didelį procentą štai taip „iškeptų“ nemotyvuotų mokytojų. Gal dabartinis jaunimas jau nebesimoko dėl diplomo ir suvokdamas šios profesijos sudėtingumą sąmoningai jos nesirenka? Ką daryti, kad motyvacija atsirastų?
Tikrai taip. Labai mažai žmonių renkasi pedagoginę pakraipą, chemikų tragiškai trūksta. 10 metų vyksta įvairiausios mokslo įstaigų pertvarkos, bet taip ir nerandama rakto, kaip privilioti į studijas, kaip paruošti būsimus mokytojus. Tačiau, manau, jauni žmonės užsikrės „mokytojavimo virusu“ tik tuomet, kai visi esami mokytojai nuoširdžiai didžiuosis savo profesija. Jeigu mokytojai skundžiasi gyvenimu, yra viskuo nepatenkinti, o dar visokie anekdotai kuriami apie pedagogus… Ar tai prideda profesijai prestižo?
Kartais dėl mokytojų platinamos informacijos visiems prieinamuose socialiniuose tinkluose apima svetima gėda. Kaip taip nepagarbiai galima šnekėti apie savo darbą, kolegas? Mūsų, mokytojų, teisingas požiūris į savo specialybę tik ir gali nusverti bet kokią neigiamybę. Tik taip galim ištrūkti iš to užburto rato. Situacija gerėja. Yra daug puikių, vilties ir tikėjimo neprarandančių mokytojų, kurie viešai kalba ir apie teigiamus, ir apie neigiamus dalykus švietime. Reikia tik nepavargti to daryti. Bet, aš manau, mums dar reikės gerų 20-ies metų, kol įvyks tikrai dideli teigiami pokyčiai.
O gal mokytojai savo pavyzdžiu vaikus jau klasės suole galėtų įkvėpti rinktis šią profesiją?
Kiekvienas pasišventęs mokytojas žino, kad svarbiausias jo uždavinys – padėti vaikui save atrasti. Kuo tapti, jis turi nuspręsti pats. Baisiausias dalykas, jei vaikas yra gąsdinamas: „Nesimokysi, tai eisi gatvių šluot!“ O ar būti valytoju yra blogai, gėdinga? Juk švariai gyventi visi mėgstam. Kiekviena profesija yra reikalinga. Čia visuomenei reikia keisti savo mąstymą.
Mokytojo profesija yra pašaukimas, ji turi eiti iš širdies.
Mokiniams aš visada sakau, kad vienuose darbuose atlygį užsidirbam smegenimis, o kituose – rankomis. Skiriasi tik atlygis už juos. Bet kiekviena profesija yra reikalinga ir kiekvieno pasirinkimas yra vertingas. Tik pats žmogus gali nuspręsti, ką jam dirbti, kiek uždirbti, kaip gyventi. Pabandykim pasakyti dabartiniam vaikui, kad jei nesimokys, tai jam bus labai blogai. Greitai gausim atsakymą: „O kas bus blogai? Daug nuomonės formuotojų nesimokė, bet milijonus uždirba!“ Mokinys turi pats pasirinkti, ar jis nori tapti mokytoju, ar suvirintoju, o pedagogo pareiga – suteikti jam žinių, kurios padėtų išpildyti tuos troškimus.
Pakalbėkime dar viena opia tema – ar reikalingas privatus mokslas, jei valstybinėse mokyklose jis prieinamas visiems nemokamai?
Tiek privačios mokyklos, tiek valstybinės mokyklos yra tas pats juridinis vienetas, tik vienų steigėjas yra privatus asmuo, kitų – valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje parašyta, kad „asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.“ Teoriškai taip ir yra.
Bet tėvai perka vaikams įvairiausias priemones, net vadovėlius, realybėje žinome ir apie valstybinėse mokyklose nuolatos vykdomas įvairiausias pinigines rinkliavas, kuriomis tėvai būna net labai nepatenkinti. Tai ar tikrai mokslas Lietuvoje yra visiškai nemokamas? Pavyzdžiui, klestinčiose Skandinavijos šalyse (Danijoje, Suomijoje) valstybinėse mokyklose mokslas tikrai yra nemokamas, nes vaikui reikia tik ateiti į ugdymo įstaigą – jis yra pilnai viskuo aprūpinamas. Tačiau ten puikiai savo vietą randa ir privačios mokyklos. Mūsų valstybė yra tokia, kokie esame mes. Mokesčių surenkama tiek, kiek sumokama. O ar visi juos sumokame sąžiningai? Tai švietimui ir skiriamas tik toks biudžetas, kokį įmanoma jam skirti.
Todėl, aš manau, kad yra labai gerai, kai žmogus gali ir turi iš ko rinktis. Tai didelis laisvos šalies privalumas. Jeigu dėl kažkokių priežasčių tėvams netinka valstybinė mokykla, jei jis nori ir turi galimybę paieškoti savo vaikui geresnių mokslo sąlygų ar kokybės, jis gali kreiptis į privačią ugdymo įstaigą. Privatus mokslas buvo visada. Kai senovėje močiutės sukdamos siūlus mokė savo anūkus, kaimynų vaikus skaityti, nes ne visi tuomet buvo raštingi, ar tai nebuvo privatus mokslas?
Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo steigtis privačios mokyklos, nes atsirado jų poreikis. Kaip dar ir dabar atrodo mūsų valstybinės mokyklos? Tai didelės klasės ir iš sovietinių laikų atsineštas ydingas mokymo modelis – mokytojas stovi prieš 30 vaikų ir dėsto medžiagą. Pamokos vyksta, bet ar vyksta mokymasis? Dabar jau yra mokslinių įrodymų, kad toks ugdymo metodas yra neveiksmingas. Privačiose mokyklose yra galimybė mokytis kokybiškai, nestandartiškai. Kadangi tokia iniciatyva – padėti ne „masei“, o kiekvienam vaikui atskirai – yra privati, taip, už ją reikia susimokėti. Yra dalis visuomenės, kuri nori ir gali tai daryti.
Visos mokyklos ir bet kokia mokymosi forma yra labai gerai, nes pats nuostabiausias dalykas – išsilavinusi visuomenė. Lietuvoje tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos geba atliepti vaikų poreikius, o mokslo sėkmė dažniausiai priklauso nuo mokyklose dirbančių mokytojų. Bet tuo atveju, kai vaikui visiškai netinka didelės klasės, jis neturi mokymosi įgūdžių, jam reikia individualaus dėmesio, subtilaus santykio, tuomet tėvai imasi ieškoti alternatyvų privačiame moksle.
Prisiminkime istoriją – karalių palikuoniams būdavo samdomi įvairių dalykų korepetitoriai. Ir tai kainuodavo tikrai daug. Tie, kas turėjo papildomų lėšų, siekdavo gauti geresnį išsilavinimą. Taip buvo visais laikais – kokybiškas švietimas kainuodavo daug. O suaugę žmonės? Jei siekia tobulintis, perka kursus ir nesipiktina, kad reikia mokėti. Nes vertingos žinios kainuoja.
Margarita, paminėjote korepetitorius. Amžinas diskusinis klausimas: ar tikrai mokykla nepajėgi vaikų paruošti gyvenimui, egzaminams ar išmokyti dalykų be korepetitorių pagalbos? Daugelis, ypač vyresnės kartos tėvų, stebisi, kad jie gebėjo baigti mokyklas, įgyti aukštuosius išsilavinimus be jokių papildomų investicijų, o dabar vaikams samdomi korepetitoriai vos ne pradinėse klasėse. Kaip čia yra?
Mokykla turėtų paruošti pakankamai ir galėtų tai padaryti, jeigu būtų sudarytos sąlygos kokybiškam vaikų mokymui. Dar prieš 30 metų taip pat eidavome papildomai mokytis pas mokytojus. Tik tuo metu nebuvo toks populiarus ir išvystytas korepetitorių verslas. Reikia suprasti svarbiausią dalyką – mokymas nesikeičia, gal programos šiek tiek, bet laikai keičiasi. Ir informacijos gavimo būdai taip pat. Tai jeigu anksčiau apie gerą korepetitorių sužinodavome „iš lūpų į lūpas“, dabar tokia informacija skelbiama viešai.
Mes mokėmės ne iš noro išmokti, bet iš baimės.
Yra daug reklamos apie tai ir net tuo užsiimančių įmonių. Mokantys žmonės surado puikų būdą papildomai užsidirbti. Jei yra galimybė, kodėl ja nesinaudoti? Kodėl korepetitorių reikia vis daugiau? Nes yra kitas ugdymo fonas. Nors aš jau baigiau mokyklą nepriklausomoj Lietuvoj, bet pamokoje mes privalėjom sėdėti tyliai, klausyti, neprieštarauti mokytojui, neišsišokti. Pedagogai buvo atėję iš suvaržytos sovietinės sistemos ir aš dar prisimenu atvejus, kai mokytojas su liniuote trankydavo per pirštus, neleisdavo rašyti kaire ranka – užlauždavo ir laikydavo ją už nugaros. Mes mokėmės ne iš noro išmokti, bet iš baimės.
Tai buvo pagrindinė varomoji emocija. Antras dalykas – nebuvo jokios besimokančiųjų įvairovės. Vaikų su ypatingomis galiomis ar negaliomis, su specialiaisiais poreikiais paprastos mokyklos neįsileisdavo – jie mokėsi internatuose, būdavo paslėpti ir atskirti. Mokykla būdavo skirta paklusniems ir „normaliems“, o mokytojai be trukdžių dirbdavo su „vienoda mase“.
Dabar ypatingas dėmesys yra skiriamas įtraukiajam ugdymui. Vienoje klasėje mokosi ir labai gabūs, ir mažiau gabūs, ir turintys autizmo spektro, intelekto, nerimo sutrikimus, disleksiją ar hiperaktyvūs vaikai. Didžiausia problema, jog mokinių skaičius (20–30) klasėje nepasikeitė, o dirbti su tokiais skirtingais vaikais ir skirti jiems pakankamai dėmesio yra daug sudėtingiau. Todėl ir reikia to papildomo mokymosi ir, kas gali, samdosi korepetitorius.
Bet kažkoks tėvelis gali paoponuoti jūsų nuomonei ir sakyti, kad mokytojai atrado aukso gyslą, todėl nėra suinteresuoti kokybiškai mokyti pamokose, tam, kad juos samdytų papildomam mokymui už pinigus… Ar tikrai čia nėra jokių spekuliacijų? Ar mokyklose mokslo kokybė yra pakankama?
Ir taip, ir ne. Nes yra visokių mokytojų. Yra vadinamų „amatininkų“, kurie atsainiai dirba pamokose, o į korepetitoriaus darbą įdeda visą širdį. Bet mokytojai iš pašaukimo fantastiškai dirba ir klasėje, ir lygiai taip pat elgiasi dirbdami papildomai. Yra ir tokių, kurie apskritai tingi dirbti. Dažnai korepetitoriaus kelią renkasi mokytojas, kuris mato prasmę mokyme, ir šis darbas jį „veža“. Be to, taip, tai yra papildoma galimybė užsidirbti, pasitenkinimas, kai matai rezultatą. Nes juk klasėse ne visada tenka galimybė dirbti tik su motyvuotais ir suinteresuotais vaikais.
Nors labai dažnai pasitaiko, kad gerai mokytis nori ne patys vaikai, bet jų tėvai. Vis dar gajus „matavimasis“ su kaimynų, draugų bendradarbių vaikais. Dar vis tėvai samdo vaikui korepetitorių, kad jis neturėtų „spragų“, nes tuomet gyvenime nieko nepasieks, nieko neišmoks. Tėvai pamiršta, kad esminis dalykas yra vaiko saugumas ir emocinis stabilumas bei iš to išplaukianti pasekmė – geras akademinis rezultatas. Jeigu visi suprastų, kad tai yra sėkmės pagrindas, o ne varginanti korepetitorių gausa, tai gyventi taptų paprasčiau.
Margarita, o ar yra atvejų, kuomet korepetitorių tikrai verta samdyti?
Tikrai verta samdyti, kai vaikas sąmoningai pasirinkęs mokslo kelią ir jisai pats nori gilinti savo žinias, siekti aukštojo mokslo. Tokiu atveju mokyklinės programos žinių gali neužtekti. Bet ne dėl egzamino išlaikymo, ne dėl prestižo, ne dėl geresnio pažymio ar įstojimo į gimnaziją. Ypač atsargiai reikia elgtis su paaugliais, kai hormonai siaučia. Tokiame amžiuje verčiant juos papildomai mokytis, siekti aukščiausių rezultatų galima negrįžtamai juos sužaloti. Vaikai gali prarasti motyvaciją mokymuisi.
Svarbiausia yra tėvams matyti, stebėti, atliepti vaikų poreikius. Įkvėpti, padėti jiems ir priimti tokius rezultatus, kokie yra. Reikia šnekėtis su vaiku, palaikyti jį, o ne reikalauti, kad jis geriausiai mokytųsi, būtinai viską išmoktų ir kad neliktų jokių „spragų“. Aš mėgstu paprašyti suaugusiųjų, kad jie prisimintų tai, ko mokėsi geografijos, fizikos, chemijos ar dailės pamokose. Prisimena tie, kuriems buvo įdomu. O daugelis viską pamiršo.
Tai dabar mes turime sakyti, kad dauguma žmonių ar visa visuomenė yra su „spragomis“? Tai jei išgirstu, kad vaikui reikia korepetitoriaus, kad neliktų „spragų“, tai mane labai supykdo. Priverstinai įbruktos žinios neužsifiksuoja. Yra parašomas kontrolinis, išlaikomas egzaminas. O tada atmintis staigiai „išsituština“. Ir kas toliau?
Dar vienas skaudulys – tėvai skundžiasi, kad šiuolaikinė mokykla varžosi dėl gabių vaikų, jiems skiriamos visos pajėgos ir dėmesys, nes jie „uždirba“ mokykloms reitingus. O vidutinių ar silpnesnių gebėjimų, galių ir negalių vaikai yra apleisti, nors jiems labiausiai reikia pagalbos? Ar taip yra iš tikrųjų?
Aš pasakyčiau, kad mokyklos varžosi ne dėl gabių, bet dėl „patogių“ vaikų. Nes gabūs vaikai yra ir turintys autizmo spektro sutrikimą ar Aspergerio sindromą. Net ir tarp iškritusių iš mokyklos ar praradusių motyvaciją gyventi yra daug gabių vaikų. Mokyklos varžosi dėl vaikų, kurie stengiasi gerai mokytis, nepriekaištingai elgiasi, nemaištauja, yra mandagūs, kultūringi, tvarkingi, atsakingi. Man įdomiau dirbti su kitokiais vaikais, nes tai yra iššūkis, ir tame aš matau daugiau naudos.
Dirbti sunkiau, bet labai daug prasmės. Neseniai teko sugrąžinti mokytis gabų vaiką, kuris buvo išmestas iš kitų mokyklų. Dabar jis mokosi gerai. Nerealus jausmas apima tai matant. Bet su „patogiais“ vaikais labai lengva parodyti gerus rezultatus, didžiuotis, girtis savo mokymo kokybe. Žinoma, kad visi to nori. Bet švietimas turi būti prieinamas visiems. Mokytojo, mokyklos darbuotojo, vadovo tikslas turėtų būti suteikti galimybes mokytis ir išmokti kiekvienam.
Margarita, tai ar vis dėlto teisingi tėvų priekaištai, kad daugiausia dėmesio skiriama geriausiai besimokantiems vaikams?
Anksčiau būdavo ta vadinama vaikų segregacija. Prisimenam tuos laikus, kai „a“ klasėje mokydavosi geriausieji, „b“ – vidutiniokai, o „c“ – tai jau tokie „nurašytieji“. Dabar to jau nėra, nes pripažįstam, kad visuomenė yra įvairi, visi esam skirtingi – ir elgiamės, ir mokomės skirtingai. Ir priėjimo reikia prie kiekvieno vaiko kitokio. Tam reikalingi ir papildomi žmogiškieji ištekliai, ir skirtingi metodai, ir dideli pinigai – jeigu tikrai norime vaikus išmokyti.
Mokytojas šiais laikais tiesiog turėtų būti kaip vedlys, kaip mentorius. Vaikai dabar tokie „išmanūs“ – vienu mygtuko paspaudimu geba rasti reikiamą informaciją. Mokytojui tereikia mokyti ją apibendrinti, užsifiksuoti, diskutuoti su vaikais, o ne naudotis pasenusiais sovietiniais dėstymo būdais. Būtina ieškoti individualaus priėjimo prie kiekvieno vaiko. Tačiau ne visi mokytojai nori keistis. Požiūris į šiuolaikinį mokymąsi, į pokyčius, gebėjimas prisitaikyti prie laikmečio nepriklauso nuo amžiaus. Yra ir pensinio amžiaus pedagogų, kurie dirba nuostabiai.
Mokytojo profesija yra pašaukimas, ji turi eiti iš širdies. Jeigu to nėra, mokymas tampa labai sunkiu darbu, nes tu turi labai gerai suprasti vaikų psichologiją. Suprasti, kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi, neskirstyti vaikų į gerus ar blogus, išauklėtus ar neišauklėtus. Man neteko sutikti tėvų, kurie neauklėja savo vaikų ar nenori jiems gero. Tik jie tai daro pagal savo patirtį. Geras mokytojas tai žino ir savo dėmesį geba skirti visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų gebėjimų.
Pabaigai, kokie turėtų būti pagrindiniai šiuolaikinės mokyklos tikslai ir siekiai?
Pagrindinis siekis – atskleisti kiekvieną vaiką ir parodyti gyvenimo galimybes bei iš ko jis susideda. Pilną paveikslą. Todėl pusė mokymo laiko turėtų būti skiriama akademinių žinių įgijimui, kita pusė – pasaulio pažinimui, kuriame ir emocinis, finansinis raštingumas, ir elementarios kasdienės buities supratimas, karjeros galimybės, savęs pažinimas. Reikia taip organizuoti ugdymą, kad mokiniai perimtų mūsų gyvenimo patirtį. Tiesiog visapusiškai juos paruošti tikram gyvenimui.
Margarita, dėkoju už pokalbį. Linkiu sėkmės nelengvame, bet labai prasmingame kelyje – auginant žmogų.
Teksto autorė: Indrė Radžiukynienė.
Šaltinis: www.15min.lt
