Mokyklos direktorė: „Taip ir nerandama rakto, kaip privilioti į studijas ir kaip paruošti būsimus mokytojus“
Į šį ir kitus nelabai „patogius“ klausimus įvairiomis ugdymo temomis ieškome atsakymų su mokyklos „Varnų sala“ direktore Margarita Pilkauskaite. Margarita, spalio mėnesį minime Mokytojo dieną ir visiems pedagogams dėkojame už jų pasiaukojamą darbą. Tačiau mokymo procesas nesustoja ir šventiniu laikotarpiu, o tėvus neramina girdimi nuogąstavimai, kad mokytojų labai trūksta, vyksta didelė jų kaita. Kodėl? Ši profesija yra nebepatraukli? Ką reikėtų padaryti, kad situacija keistųsi? Bet kuriam mokytojui iš pašaukimo vedanti, pamatinė vertybė – galimybė išmokyti, padėti ir būti dėl vaikų. Tokiems žmonėms nereikalinga jokia papildoma motyvacija. Ši profesija – labiau gyvenimo būdas nei darbas, todėl ji ir nėra itin „madinga“. Mokytojavimas reikalauja iš žmogaus ne tik fizinių, bet ir didelių emocinių resursų. Kiekvieną dieną privalai vaikams atiduoti visą savo energiją ir pastangas, o apčiuopiamų, teigiamų rezultatų gali tekti laukti labai ilgai. Kartais atrodo, kad kovoji su vėjo malūnais. Šiais laikais mokytojas yra apkraunamas dar ir įvairiais biurokratiniais dalykais. Skirtingos mokyklos skirtingai tvarkosi su tomis pačiomis problemomis ir nuo mokyklų vadovų dažnai priklauso, ar į tą ugdymo įstaigą norės ateiti dirbti mokytojas, ar ne. Jei darbo atmosfera sudėtinga, tai dažnas ir suabejoja, ar verta jį rinktis. Ar negali būti, kad mokytojo profesiją sumenkino dar iš sovietmečio atsineštas stereotipas: jeigu nori aukštojo mokslo diplomo, stok į „pedagoginį“ ir jį turėsi! Ir mes , iš tiesų, turėjome labai didelį procentą štai taip „iškeptų“ nemotyvuotų mokytojų. Gal dabartinis jaunimas jau nebesimoko dėl diplomo ir suvokdamas šios profesijos sudėtingumą sąmoningai jos nesirenka? Ką daryti, kad motyvacija atsirastų? Tikrai taip. Labai mažai žmonių renkasi pedagoginę pakraipą, chemikų tragiškai trūksta. 10 metų vyksta įvairiausios mokslo įstaigų pertvarkos, bet taip ir nerandama rakto, kaip privilioti į studijas, kaip paruošti būsimus mokytojus. Tačiau, manau, jauni žmonės užsikrės „mokytojavimo virusu“ tik tuomet, kai visi esami mokytojai nuoširdžiai didžiuosis savo profesija. Jeigu mokytojai skundžiasi gyvenimu, yra viskuo nepatenkinti, o dar visokie anekdotai kuriami apie pedagogus… Ar tai prideda profesijai prestižo? Kartais dėl mokytojų platinamos informacijos visiems prieinamuose socialiniuose tinkluose apima svetima gėda. Kaip taip nepagarbiai galima šnekėti apie savo darbą, kolegas? Mūsų, mokytojų, teisingas požiūris į savo specialybę tik ir gali nusverti bet kokią neigiamybę. Tik taip galim ištrūkti iš to užburto rato. Situacija gerėja. Yra daug puikių, vilties ir tikėjimo neprarandančių mokytojų, kurie viešai kalba ir apie teigiamus, ir apie neigiamus dalykus švietime. Reikia tik nepavargti to daryti. Bet, aš manau, mums dar reikės gerų 20-ies metų, kol įvyks tikrai dideli teigiami pokyčiai. O gal mokytojai savo pavyzdžiu vaikus jau klasės suole galėtų įkvėpti rinktis šią profesiją? Kiekvienas pasišventęs mokytojas žino, kad svarbiausias jo uždavinys – padėti vaikui save atrasti. Kuo tapti, jis turi nuspręsti pats. Baisiausias dalykas, jei vaikas yra gąsdinamas: „Nesimokysi, tai eisi gatvių šluot!“ O ar būti valytoju yra blogai, gėdinga? Juk švariai gyventi visi mėgstam. Kiekviena profesija yra reikalinga. Čia visuomenei reikia keisti savo mąstymą. Mokytojo profesija yra pašaukimas, ji turi eiti iš širdies. Mokiniams aš visada sakau, kad vienuose darbuose atlygį užsidirbam smegenimis, o kituose – rankomis. Skiriasi tik atlygis už juos. Bet kiekviena profesija yra reikalinga ir kiekvieno pasirinkimas yra vertingas. Tik pats žmogus gali nuspręsti, ką jam dirbti, kiek uždirbti, kaip gyventi. Pabandykim pasakyti dabartiniam vaikui, kad jei nesimokys, tai jam bus labai blogai. Greitai gausim atsakymą: „O kas bus blogai? Daug nuomonės formuotojų nesimokė, bet milijonus uždirba!“ Mokinys turi pats pasirinkti, ar jis nori tapti mokytoju, ar suvirintoju, o pedagogo pareiga – suteikti jam žinių, kurios padėtų išpildyti tuos troškimus. Pakalbėkime dar viena opia tema – ar reikalingas privatus mokslas, jei valstybinėse mokyklose jis prieinamas visiems nemokamai? Tiek privačios mokyklos, tiek valstybinės mokyklos yra tas pats juridinis vienetas, tik vienų steigėjas yra privatus asmuo, kitų – valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje parašyta, kad „asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.“ Teoriškai taip ir yra. Bet tėvai perka vaikams įvairiausias priemones, net vadovėlius, realybėje žinome ir apie valstybinėse mokyklose nuolatos vykdomas įvairiausias pinigines rinkliavas, kuriomis tėvai būna net labai nepatenkinti. Tai ar tikrai mokslas Lietuvoje yra visiškai nemokamas? Pavyzdžiui, klestinčiose Skandinavijos šalyse (Danijoje, Suomijoje) valstybinėse mokyklose mokslas tikrai yra nemokamas, nes vaikui reikia tik ateiti į ugdymo įstaigą – jis yra pilnai viskuo aprūpinamas. Tačiau ten puikiai savo vietą randa ir privačios mokyklos. Mūsų valstybė yra tokia, kokie esame mes. Mokesčių surenkama tiek, kiek sumokama. O ar visi juos sumokame sąžiningai? Tai švietimui ir skiriamas tik toks biudžetas, kokį įmanoma jam skirti. Todėl, aš manau, kad yra labai gerai, kai žmogus gali ir turi iš ko rinktis. Tai didelis laisvos šalies privalumas. Jeigu dėl kažkokių priežasčių tėvams netinka valstybinė mokykla, jei jis nori ir turi galimybę paieškoti savo vaikui geresnių mokslo sąlygų ar kokybės, jis gali kreiptis į privačią ugdymo įstaigą. Privatus mokslas buvo visada. Kai senovėje močiutės sukdamos siūlus mokė savo anūkus, kaimynų vaikus skaityti, nes ne visi tuomet buvo raštingi, ar tai nebuvo privatus mokslas? Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo steigtis privačios mokyklos, nes atsirado jų poreikis. Kaip dar ir dabar atrodo mūsų valstybinės mokyklos? Tai didelės klasės ir iš sovietinių laikų atsineštas ydingas mokymo modelis – mokytojas stovi prieš 30 vaikų ir dėsto medžiagą. Pamokos vyksta, bet ar vyksta mokymasis? Dabar jau yra mokslinių įrodymų, kad toks ugdymo metodas yra neveiksmingas. Privačiose mokyklose yra galimybė mokytis kokybiškai, nestandartiškai. Kadangi tokia iniciatyva – padėti ne „masei“, o kiekvienam vaikui atskirai – yra privati, taip, už ją reikia susimokėti. Yra dalis visuomenės, kuri nori ir gali tai daryti. Visos mokyklos ir bet kokia mokymosi forma yra labai gerai, nes pats nuostabiausias dalykas – išsilavinusi visuomenė. Lietuvoje tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos geba atliepti vaikų poreikius, o mokslo sėkmė dažniausiai priklauso nuo mokyklose dirbančių mokytojų. Bet tuo atveju, kai vaikui visiškai netinka didelės klasės, jis neturi mokymosi įgūdžių, jam reikia individualaus dėmesio, subtilaus santykio, tuomet tėvai imasi ieškoti alternatyvų privačiame moksle. Prisiminkime istoriją – karalių palikuoniams būdavo samdomi įvairių dalykų korepetitoriai. Ir tai kainuodavo tikrai daug. Tie, kas turėjo papildomų lėšų, siekdavo gauti geresnį išsilavinimą. Taip buvo visais laikais – kokybiškas švietimas kainuodavo daug. O suaugę žmonės? Jei siekia tobulintis, perka kursus ir nesipiktina, kad reikia mokėti. Nes vertingos žinios kainuoja. Margarita,