Margarita Pilkauskaitė
Mokyklos „Varnų sala“ direktorė
„Aš esu Margarita, mylinti gyvenimą, vertinanti kiekvieną akimirką. Atsikėlusi ryte džiaugiuosi, kad turiu, kad gaunu dar vieną dieną ir gyvenu“, – štai taip paprastai prisistato mokyklos direktorė. Ji tikra, kad tiek, kiek gyvens, širdyje visada jausis ir bus vaikų mokytoja. Nes tai yra jos misija, pašaukimas, būtis.
Margarita sako, jog nuo mažens dievino šokį ir baigusi mokyklą norėjo tapti choreografe. Bet artimieji nepalaikė šios idėjos. Tvirtino, jog ji iš tokios profesijos nepragyvens, bus tik vargas. Tetos ragino tapti pradinių klasių mokytoja, nes „darbas nesunkus, o tėvai dar ir dovanas neša“. Vienu žodžiu, pasirinkus šią profesiją ji „gyvens kaip inkstas taukuose“. Kadangi Margarita labai mylėjo savo pradinių klasių mokytoją, norėjo į ją lygiuotis, priėmė giminaičių patarimus – pradėjo studijuoti ir dirbti su pradinukais: „Pirmasis mano įsėdimas į mokytojavimo traukinį baigėsi po 2 metų. Buvau nesubrendusi šiam darbui. Tuo metu pasirodė, kad tik visiškas kvailys gali norėti būti mokytoju. Ir aš atsitraukiau nuo šios profesijos 15 metų.“
Margarita pakeitė kryptį – užsiėmė aktyviais pardavimais. Jai labai gerai sekėsi. Bet kai atsirado savi vaikai, kai po jų priežiūros atostogų sugrįžo į darbą, vis dažniau pradėjo lankyti mintys, ar tikrai tai, ką dirba, ir yra tai, kas gali suteikti prasmę. „Pamažu praradau gyvenimo aistrą. Klausiau savęs: „Kur tas mano tikrasis kelias?“ Ir iš naujo atradau, kad didžiausią malonumą man teikia buvimas su vaikais, nes su jais linksma, jie nustebina, išmoko visokiausių dalykų, o labiausiai – džiaugtis akimirka“, – štai taip begalvodama Margarita grįžo į tą laikinai pamestą mokytojos kelią ir šiandien ji mano, kad tai yra pats nuostabiausias darbas pasaulyje.
Margarita visą gyvenimą yra labai smalsi ir energinga, nuolatos ieško atsakymų į klausimus: kodėl, kam, kaip? Gal dėl šios priežasties mokytojaudama keliose mokyklose ji iš karto pastebėdavo tuos vadinamus „nepatogius“ vaikus, kurie, iš tikrųjų, netinkamu elgesiu tik bandydavo priminti apie savo egzistavimą: „Tokie vaikai, kuriuos mokykloje pažįsta visi, labai greitai tapdavo mano draugais. Man labai rūpėdavo išsiaiškinti, kodėl jie tokie. Aš supratau, kad su tais vaikais reikia pakalbėti, rasti tinkamą žodį, o ne juos auklėti. Padėti jiems patiems surasti reikalingus atsakymus. Tie vaikai netelpa į jokius rėmus. Dažnai jie yra gabūs, bet sunkiau atsiskleidžiantys. Savo iššaukiančiu elgesiu jie tik prašo dėmesio.“
Pasak direktorės, standartinė mokykla renkasi lengviausią kelią – ji atsikrato tokių vaikų, kad kitiems, „normaliems“, būtų lengviau mokytis. Dėl tokių moksleivių, metai iš metų keliaujančių iš vienos klasės ar mokyklos į kitą, nerandančių savo vietos, Margarita ir nusprendė kurti mokyklą: „Tie vaikai kaskart kaip ir atverčia naują lapą, bet esminiai įrašai persikelia ir į jį. Mes negalime tiesiog kažko „užversti“ ir pradėti gyvenimo iš naujo. Mes, kokie gimėm, tokie ir esam. Mums visiems reikia padėti. Mes visi norim meilės, norim būti suprasti, išgirsti. Mes galim funkcionuoti tik skleisdami gėrį. Pagalvojau, kad reikia sukurti tokią mokyklą, kurioje ir mokytojai nebijotų būti savimi, ir vaikų niekas iš jos neišmestų. Kurioje gerai jaustųsi įvairių gebėjimų, galių ir negalių vaikai. Kurioje itin kantriai ugdytume ir tuos „nepatogiuosius“, kad jie pagaliau galėtų parašyti tą vientisą savo mokymosi skyrių. Suteikti tinkamą pagalbą yra pats sunkiausias kelias, bet aš jį pasirinkau. Ir tikrai nesigailiu.“
Mokyklos direktorė mano, kad svarbiausia yra nesureikšminti savęs ir neišsikelti per didelių lūkesčių. Mokymo procesas vyksta po truputį, žingsnis po žingsnio:„ Manau, kad aš jau išmokau džiaugtis tuo, ką mes mokykloje pasiekėm per savaitę, per mėnesį, per 2 metus. Svarbiausias iššūkis – sustabdyti save ir pasidžiaugti tuo, ką jau pavyko padaryti. Pats smagiausias suvokimas yra, jog mes einame į priekį. Kartais man pritrūksta laiko priminti mokytojams, kad svarbiausia yra ši diena. Ne hipotetinis universitetas, ne hipotetinis geras gyvenimas – tik ši diena ir buvimas šią akimirką. Tikrai išmintinga – gebėti pasidžiaugti tuo, kas pavyko, ir ramiai judėti pirmyn.“
Didžiausias džiaugsmas Margaritai – tai darbe kasdien patiriamas bendrystės jausmas. Ji yra laiminga matydama, kaip mokykloje auga, keičiasi, tobulėja vaikas – nuo pirmos išmoktos raidės iki sudėtingų žinių įsisavinimo. Ji jaučiasi puikiai, kai pavyksta suprasti ir padėti paaugliui ištverti sudėtingą jo gyvenimo tarpsnį. „Nuostabu, kai ateina devintokas ir sako: „Margarita, aš supratau, kad reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.“ Tai yra toks tikras džiaugsmas! Man buvimas mokykloj tai yra kasdienis buvimas jaunystėje. Tai dovana. Jeigu savo noru netampame pamokslautojais, tuomet turim galimybę išlikti amžinai jauni“, – juokiasi direktorė.
Margaritai itin įstrigo 15 metų senumo įvykis – viena pirmųjų jos technologijų pamokų su pradinukais. Tuomet ji visą mėnesį rinko popierinių rankšluosčių vidines tūbeles. Per pertrauką paliko jas sudėjusi ant savo stalo. Grįžusi į pamoką, džiugiai pranešė vaikams, kad kartu darys smagų darbelį. Klasė nuščiuvo – atrodė, kad visi sulaikė kvapą. Margarita atsisuko į stalą ir pamatė, kad visos tūbelės … išplėšytos. „Tuomet suėmė toks nuoširdus juokas – kažkas labai smalsus labai norėjo išsiaiškinti, kaip tos tūbelės susuktos ir jas išardė. Klasiokai to „smalsiojo“ neišdavė. Aš nesibariau, nesupykau. Tiesiog pasakiau, kad darysim ką nors kitą, nes nebeturim reikalingų priemonių. Tai buvo puiki pamoka visiems vaikams – prieš ką nors darydamas, pasiklausk. O man buvo pamoka, kad dirbant su vaikais ne visada pavyksta laikytis numatyto plano – turi būt pasiruošęs pačioms netikėčiausioms situacijoms, išmokti greitai reaguoti, priimti sprendimus.“
Margarita mano, kad viena jos stiprybė yra prigimtinis smalsumas – jis padeda daugiau sužinoti, rasti įvairius sprendimus ir atsakymus. O kita stiprybė – besąlygiškas tikėjimas žmonėmis: „Visa širdimi tikiu vaiku, kai jis sako: „Aš tikrai nesulaužiau kėdės!“ Tikiu, nes jis taip galvoja. Nors gal vėliau ir paaiškėja, kad ta „tiesa“ ne visai tiesa. Nesvarbu, kaip žmonės su manimi pasielgia, aš vis tiek jais tikiu.“
Direktorė sako, jog savo didžiąją meilę – dailųjį čiuožimą – ji laiko jau beveik antruoju darbu. Dar viena aistra, lydinti ją visą gyvenimą nuo pat vaikystės, yra šokis – Margarita gali šokti nuo ryto iki vakaro. Jai patinka patys įvairiausi šokiai – liaudies, klasikiniai, Lotynų Amerikos, hiphopas ir t.t. Bet apskritai jos hobis yra sportas: „Be judėjimo, be sporto jaučiuosi kaip be oro. Kadangi esu labai smalsi, aš turiu tokį tikslą išbandyti kuo įmanoma daugiau sporto šakų. Ir mėginu. Šiuo metu snieglentės man labai patinka – kartą per mėnesį aš joms skiriu laiko. Tinklinį labai mėgstu. Moku žaisti futbolą, badmintoną, krepšinį lankiau. Mane „veža“ įvairūs žygiai, ir kalnuose taip pat. Asmeninis rekordas – 82 km per 16 valandų. Bet yra dar daugybė dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti. Nesiruošiu sustoti. Nes judėjimas – mano gyvenimo stilius“, – sako Margarita.
Mylimiausias knygas direktorė turi dvi. Pirmąją Margarita rekomenduoja skaityti visiems – ir dideliems, ir mažiems. Ji įkvėpė ir mokyklos pavadinimą – tai Astridos Lindgren „Mes varnų saloje“. Antroji – Eckharto Tolle „Šios akimirkos jėga“. „Šioje knygoje radau išmintį, kurios ieškojau. Perskaičius ją atėjo suvokimas, kad ši akimirka yra mūsų. Nėra praeities, nėra ateities, yra tik dabartis“, – atvirai kalba Margarita ir priduria, kad klausosi pačios įvairiausios muzikos – klasikinės, lietuviškos, populiariosios, sunkiojo roko. Bet mylimiausias jai yra Johanas Sebastianas Bachas: „ Tai muzika mano širdžiai. Aš tik prieš keletą dienų sužinojau, kad šis kompozitorius palaidojo 7 vaikus. Tačiau nenustojo tikėti ir toliau kūrė savo muziką Dievui.“
„Man labai patinka posakis: „Žolė greičiau neaugs, jeigu ją tempsi“. Kartais reikia daugiau vandens, kartais reikia daugiau saulės, kartais reikia uždengti ją nuo vėjo. Bet net ir sudarius tobulas sąlygas ji vis tiek augs savo tempu. Svarbiausias yra buvimas čia ir dabar. Nereikia streso, nereikia įtampos – visur mes spėjam. Gyvenimas mūsų neskubina – tiktai mes patys. Reikia nepamiršti, kad nėra baigtinių darbų – vienus pabaigus, atsiras kiti. Viskam reikia kantrybės ir laiko. O laiko juk mes turim.“
