Danylo Kotov
Matematikos mokytojas
Jaunas, linksmas, vaikų mylimas mokytojas Danylo yra labai paprastas ir santūrus vaikinas. Todėl apie save kalba kukliai. Į Lietuvą jis atvyko iš Rusijos sunaikinto Chersono Ukrainoje. Gimtajame mieste mokėsi viename geriausių pedagoginių universitetų. Po 6 mėnesių gyvenimo okupuotame mieste, iš pradžių Danylo išvyko į Lenkiją. Ten gyveno 2 mėnesius. Jo draugas, fizikos mokytojas, kuris prieglobsčiui iš karto pasirinko Lietuvą, pakvietė atvykti ir Danylo. Jis atvyko ir čia pasiliko: „Man labai patinka Vilnius. Čia taip gražiai su atvykusiais ukrainiečiais bendraujama. Lyginant su kitomis Europos šalimis, man atrodo, čia koncentruojasi geriausi ir daugiausiai besišypsantys žmonės. Gyvenu Lietuvos sostinėje jau apie 2 metus. Esu labai patenkintas savo profesija ir suteikta galimybe dirbti mokykloje pagal specialybę. Džiaugiuosi tuo, ką esu pasiekęs šiai dienai.“ Danylo labai ilgisi savo miesto, studijų ir visko, kas liko karo nusiaubtame krašte. Jis labai norėtų sugrįžti į gimtąjį miestą, bet supranta, kad šis visiškai sugriautas ir tokia galimybė yra labai menka. Todėl savo ateitį kartu su sužadėtine ukrainiete jau sieja su Vilniumi.
Tapti mokytoju Danylo svajojo nuo pat vaikystės. Jis – ne vienintelis pedagogas šeimoje. Jo mama dėsto aukštąją matematiką universitete, teta taip pat dirba dėstytoja. Šių moterų pavyzdys vaikiną ypač įkvėpė: „Man labai patinka ši profesija. Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, esu itin atviras. Kuo daugiau bendrauju, tuo labiau džiaugiuosi.“ Danylo patinka visi tikslieji mokslai, bet, jo manymu, matematika yra pats svarbiausias mokymo dalykas. Todėl ją ir pasirinko, todėl ir dėsto „Varnų saloje“ 5–11 klasėms. Nors dirba su paaugliais, jokių problemų nemato – jis draugauja ir su geriausiai besimokančiais, ir su tais, kuriems sekasi sunkiau, ir su drausmingais, ir su norinčiais gyventi „be ribų“. „Aš visada brėžiu paralelę tarp matematikos ir gyvenimo. Mokiniai daug lengviau mokosi šio dalyko, jei užduodi jiems uždavinius „iš gyvenimo“. Jie labai mėgsta įdomias, lavinančias žodines užduotis. Jei vaikas suvokia, kad mokomas dalykas duoda jam tai, ko prireiks gyvenime, ką jis galės pritaikyti, tai jis noriai ir mokosi. Girdžiu vaikų atsiliepimus – atrodo, kad jiems tinka ir patinka mano surasti mokymo metodai. Per pamokas mes daug juokiamės, vaikai yra atsipalaidavę – visuomet stengiuosi į rimtus dalykus žiūrėti per juoko prizmę. Man rūpi, kaip jie jaučiasi, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip. Tikiuosi, kad raktas nuo mokinių širdžių jau yra mano kišenėje“, – sako Danylo.
Pats didžiausias džiaugsmas Danylo darbe yra bendravimas: „Būdamas tarp vaikų turi galimybę niekada nesuaugti ir širdyje nepasenti. Visada jautiesi jaunas, turi galimybę suprasti jaunimo humoro jausmą. Tau suteikta unikali galimybė – matyti, kaip auga vaikas, ir augti, tobulėti kartu su juo. Tu gali netgi tapti jam pavyzdžiu, į kurį jis norės lygiuotis. Jau dabar matau mokykloje keletą jaunų žmonių, kurie nori susieti savo ateitį su tiksliaisiais mokslais. Ir jei aš prisidėjau prie šių jų pasirinkimų, tai mane dar labiau įkvepia.“ Dirbdamas mokykloje Danylo nepaliauja mokytis ir pats – šiuo metu „kremta“ lietuvių kalbą.
Kaip didžiausią darbo su vaikais iššūkį Danylo įvardija tik pirmąsias rytines pamokas, nes tenka mokinius prižadinti, sudominti, išjudinti. Daugiau sunkumų savo darbe jis nemato – tik privalumus.
Pats įsimintiniausias įvykis Danylo yra jo, kaip tikro mokytojo, pirmoji darbo diena mokykloje „Varnų sala“: „Tada nežinojau, nei kur eiti, nei kur bėgti, nei kieno pagalbos prašyti. Tačiau, kai paaiškėjo, kad tapau nuostabių aštuntokų klasės auklėtoju, kai susipažinau su vaikais, visas jaudulys išsisklaidė. Tai buvo pats nuostabiausias momentas mano gyvenime.“ Dar vienu įsimintina akimirka tapo jo auklėjamosios klasės pergalė klasių puošimo konkurse per Helovyną.
Mokiniai sako, jog Danylo stiprybės yra jo jaunatviškumas ir gebėjimas suprasti vaikus: „Mano ir vaikų pomėgiai, požiūris į gyvenimą, iš tiesų, sutampa. Dažnai kartu aptarinėjame matytus filmus. Aš suprantu, kokią jie klauso muziką, man patinka jų aprangos stilius. Galima sakyti, kad esame „ant vienos bangos“. Antroji stiprybė – meilė matematikai. Niekaip negaliu sustoti – skaičiuoju visur ir visada. Be to, esu ambicingas ir atkaklus žmogus, visą laiką stengiuosi išmokti kažką naujo, niekada nestoviu vietoje, judu pirmyn. Turbūt taip.“
Atvykęs į Lietuvą Danylo pretendavo į darbą keliose mokyklose, kuriose buvo galima dėstyti ukrainiečių kalba. Visos pakvietė dirbti, tačiau jis pasirinko „Varnų salą“, nes apie ją buvo girdėjęs daug gerų atsiliepimų. „Žinojau, kad tai daug nuostabių planų turinti jauna mokykla, kurioje visi mokytojai stengiasi tobulėti. Čia yra ypatingai artimas ryšys su vaiku, vyksta daug įvairių bendrų užsiėmimų. Per pertraukas mokiniai su mokytojais kartu gali žaisti stalo futbolą, tenisą. Man labai patiko mokyklos idėja, kad vaikas yra asmenybė, kad reikia padėti jam save surasti. Mano ir mokyklos požiūriai visiškai sutampa“, – įsitikinęs Danylo.
Danylo daug laisvo laiko neturi. Nuo mažens jis domisi technika – ypač vidaus degimo varikliais ir viskuo, kas susiję su fizika, inžinerija. „Labai mėgstu remontuoti savo automobilį. Kadangi darbo metu man visuomet trūksta miego, 50 procentų atostogų aš paprasčiausiai pramiegu. Tai mano silpnybė. O tada kitą pusę atostogų ruošiuosi mokslo metams. Darbas ir yra mano hobis. Kai darbas labai patinka, tai ne tik nepavargsti – net nejauti, kad dirbi. Aš gyvenu darbu, darbas – manimi“, – šypsosi mokytojas.
Vienintelės mylimiausios knygos Danylo neturi. Jis skaito daug įvairiausių mokslinių arba realiais įvykiai pagrįstų knygų – fantastinės literatūros nemėgsta. Mokytojui artimiausia populiarioji muzika. Labai patinka žuvusio ukrainiečių dainininko, Ukrainos simbolio, Kuzmos Skryabino ir populiarios gimtosios šalies roko grupės „Okean Elzy“ dainos.
Vienintelis visur su Danylo keliaujantis ir gyvenimui įkvepiantis posakis: „Matematika –mokslų karalienė!“
