Ar mūsų kalba šiandien nėra pastumdelė podukra?

Ar mūsų kalba šiandien nėra pastumdelė podukra?

Kasmet minėdami Lietuvai svarbias datas jaučiamės pakylėtai. Atsigręžiame į savo šaknis, istoriją. Garsiai džiūgaujam, kad esame lietuviais. Tačiau ar tikrai? Ar pakankamai? Ar nuoširdžiai didžiuojamės savo kilme ir išskirtine kalba? Apie tai svarsto ir mintimis dalijasi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytoja Rasa Bačiulienė bei privačios mokyklos „Varnų sala“ lietuvių kalbos mokytojos Žymantė Kesylytė ir Asta Kasperavičienė.

Nors Rasa universitete moko anglų kalbos, tačiau džiaugiasi, jog bendraudama su studentais niekada nepastebėjo nepagarbos gimtajai lietuvių kalbai. Dėstytoja mano, kad labai svarbu skatinti jaunus žmones puoselėti tradicijas bei garsinti savo paveldą. Vienas jų – amžių nugludintos patarlės. Tikėdama tuo, kad šis per šimtmečius sukauptas, nesenstantis tautos lobynas yra aktualus ir dabar, jau devintus metus iš eilės inicijuoja tarptautinį projektą. Jo metu leidžiamos dvikalbės patarlių knygos „Kol gyveni, tol ir mokaisi“.

Autorė sako, kad surasti lietuvių patarlėms atitikmenų kitose pasaulio kalbose ne visada pavyksta, bet dėl to procesas tampa dar labiau įtraukiantis. Šioms knygoms iliustracijas, pagal tai, kaip supranta ir interpretuoja, visuomet piešia vaikai. Projektas įtraukia tautines mažumas, socialiai pažeidžiamus jaunuolius ir mokinius, turinčius negalią ar kitus specialiuosius poreikius, taip pat moksleivius iš 37 Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Norvegijos, Danijos, Ukrainos ir Lenkijos tradicinių, specialiųjų ir integruotų mokyklų. 2019 metais prestižinėje tarptautinėje Londono knygų mugėje projektas buvo nominuotas „International Excellence Awards 2019“ tarp trijų geriausių pasaulyje kategorijoje „Educational Learning Recourses“.

Visi išleisti iliustruoti dvikalbiai patarlių žodynai jau yra pasklidę po jaunųjų dailininkų šalis

Visi išleisti iliustruoti dvikalbiai patarlių žodynai jau yra pasklidę po jaunųjų dailininkų šalis, mokyklas, taip pat nacionalinių bibliotekų fondus. Na o rudenį dienos šviesą turėtų išvysti ir knyga lietuvių–latvių kalbomis. Išreiškiant vienybę su Ukraina, be išankstinio planavimo, buvo išleista ir knyga lietuvių–ukrainiečių kalbomis. Iliustracijas jai kūrė jungtinė lietuvių ir ukrainiečių vaikų bendruomenė, draugiškai gyvenanti mokykloje „Varnų sala“, bei moksleiviai iš Kamjanskės miesto Dniepropetrovsko srityje.

Knygų autorė sako, kad vystant šį projektą labiausiai stebino interpretacijos vaikų piešiniuose – jie tarsi prisitaikė patarles šiems laikams. Pavyzdžiui, vaizduodami posakį „Akys didesnės už pilvą“ nupiešė vaikus, valgančius McDonald’s restorane. „Kai kuriose patarlėse vaikai įžvelgia tokių reikšmių, kurių mes, suaugusieji, negebame matyti. Tiesiog labai gilių, brandžių, neįtikėtinų piešinių yra. Dažnai mes galvojam, kad patys mažiausieji, ką girdi, tą ir piešia. Bet, iš tikrųjų, jie sugeba pavaizduoti ir užslėptą reikšmę“, – pasakoja dėstytoja ir priduria, jog įdomiausia tai, kad moksleiviai iš skirtingų šalių tas pačias patarles vaizduoja beveik identiškai. Ukrainiečių iliustracijos labiausiai išsiskiria jose dominuojančiais patriotiniais motyvais (vėliavėlėmis ar ukrainietiškais tautiniais simboliais), atspindinčiais vaikų dvasinę savijautą.

Rasa sako, kad jai yra labai įdomu dirbti su moksleiviais, tyrinėti jų unikalias fantazijas, o vėliau kartu patirti džiaugsmą, kai jau gali pačiupinėti jų piešiniais puoštą, ką tik iš spaustuvės atkeliavusią, dažais kvepiančią knygą. „Kol gyveni, tol ir mokaisi. Mokymasis ir nauji atradimai vyksta amžinai. Apie tai ir yra gyvenimas. Nuostabu yra mokėti kuo daugiau kalbų, tačiau svarbiausia – labai gerai mokėti savo gimtąją kalbą. Ją mes perduodam savo vaikams. Ir taip – iš kartos į kartą. O juk pasaulyje mūsų – tik trys milijonai. Todėl turime puoselėti, mylėti, saugoti kalbą. Kalbėti kuo švariau ir taisyklingiau, o jei ją praturtinsim patarlėm, tai bus tiesiog puiku“, – šypsosi Rasa.

Jauna ir energinga mokytoja Žymantė, dirbanti su 5–10 klasių lietuviukais, į ateitį žvelgia viltingai

Jauna ir energinga mokytoja Žymantė, dirbanti su 5–10 klasių lietuviukais, į ateitį žvelgia viltingai, nors ir pastebi, kad kartais šiuolaikiniams paaugliams yra lengviau reikšti mintis, o ypač jausmus, vidinius išgyvenimus anglų kalba. Kartais kalbėdami jie įterpia anglišką žodį ir, paprašius, labai ilgai ieško lietuviško atitikmens. Arba skaitydami ar rašydami garsą „c“ pavartoja kaip „k“, „ch“ kaip „č“(pvz., „čarakteris“). Mokiniai dažnai sako, kad lietuvių kalba yra pati sunkiausia. „Aš džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje lietuvių kalbai yra skiriamas didelis dėmesys. Nors tai yra nemenkas iššūkis, bet pirmiausia ieškau rakto į kiekvieno vaiko širdį ir tada „jaukinuosi“ jį, daug su juo kalbėdama įvairiausiomis temomis“, – sako mokytoja ir pastebi, kad labai nesunku atskirti pagal kalbėjimo stilių ir lygį, ar vaikas daugiau gyvena virtualiame pasaulyje, ar realiame – su šeima, draugais užsiima gyvomis veiklomis.

Taip pat pastebima tendencija, kad vaikai skaito mažiau knygų. Bet tai yra dėsningas procesas –mokiniai dabar turi daug daugiau priemonių, galimybių, būdų, leidžiančių patirti įvairius nuotykius, nukeliančių į keisčiausius pasaulius. „Vaikams sunku laukti. Jie nori patirti čia ir dabar. Todėl reikia kantrybės ir nuoseklumo pratinant mokinį prie knygos – labai svarbaus savęs ir pasaulio pažinimo įrankio, mokančio vertybių ir įvairių įgūdžių. Aš skatinu moksleivius skaityti visom formom – ir elektronines knygas, raginu klausytis garso knygų. Skaitome klasėje ir balsiai. Bet galiausiai didžioji dalis vaikų, „prisijaukinusių“ skaitymą, pasirenka būtent popierinę knygą. Kartais netikėtai surastas ryšys su viena įdomia knyga pakeičia jo požiūrį į skaitymą visam laikui. Kiekvienas atvejis kitoks, kiekvieną įtraukia skirtingi dalykai. Svarbu mokytojams ir tėvams nepraleisti to momentoׅ“, – įsitikinusi Žymantė.

Kartais mokiniams duris į knygų pasaulį atveria Žiulio Verno knygos, kaip, beje, ir jų tėvams ar seneliams. Šiuolaikiniai vaikai priima ir senovinių patarlių išmintį bei geba jas pritaikyti, tačiau jiems reikia paaiškinti senovinių žodžių reikšmę, „išversti“ į dabartinę kalbą. Mokytoja sako, kad mokymasis – tai vidinės motyvacijos atradimas, savo identiteto suvokimas ir kantri, rami kelionė mažais žingsniais į ilgalaikį tikslą bei rezultatus. Ji tiki, kad kiekvieno lietuvio viduje yra gimtosios kalbos sėkla, kurios nepakeis jokia kita kalba – reikia tik ją atrasti ir auginti savyje. Labai svarbu būti pilietiškam, jaustis tautos dalimi, nes tie dalykai veda į priekį.

Tegul mūsų kalba būna sava, miela, jauki

„Tegul mūsų kalba būna sava, miela, jauki. Mūsų pradžių pradžia ir esmė. Liaudies išmintis sako, kad „kas savo kalbą niekina, tas kitos neišmoksta“. Nuo mūsų šaknų pažinimo prasideda platesnis žvilgsnis į pasaulį, kitas tautas, kultūras. Dirbtiniam intelektui užkariaujant pasaulį mokau vaikus suprasti, kaip svarbu būti raštingam. Nesuvokę kalbos kaip sistemos, negalėsim jos toliau kurti ir puoselėti. Geras raštingumas turėtų būti kiekvieno išsilavinusio ir kultūringo žmogaus atributas arba gerbtina siekiamybė“, – tvirtina Žymantė.

Mokytoja Asta toje pačioje mokykloje lietuvių kalbos moko ukrainiečių vaikus

Asta sako, kad lietuvių kalbos pradžiamokslis ukrainiečiams buvo labai sunkus. Ilgą laiką nedavė ramybės klausimas, kodėl jie taip vangiai mokosi mūsų kalbos. Mokytojai teko labai nelengva užduotis – įrodyti svetimoje šalyje prisiglaudusiems vaikams, kad jiems naudinga mokytis mažos šalies kalbos, kurioje jie, galbūt, net neužsibus. „Sakiau jiems, kad mokydamiesi lietuvių kalbos, jie išsiugdys labai gerą įprotį – gerbti šalį, į kurią atvyko, ir išmokti jos kalbą. Taip nebereikės kalbėti jiems atgrasia rusų kalba,“ – pasakoja Asta ir priduria, kad šis metodas suveikė. Kaip ir tas, kuomet pasakojant trumpai apie Vilnių buvo prašoma papasakoti ir apie savo gimtąjį miestą.

Mokytoja stengėsi rodyti kuo didesnę pagarbą Ukrainai. Kartu buvo ieškoma sąsajų tarp šalių, tradicijų, kartu atrasti ir dar nepažinoti kultūros simboliai, panašaus sąskambių žodžiai. Galiausiai Asta suprato ir lietuvių kalbos „atmetimo“ priežastį – tai buvo nenoras priimti realybę. Nenoras pripažinti, kad karas greitai nesibaigs, kad vaikai dar ilgai negalės grįžti namo, kad jie turės slapstytis svetimose šalyse. „Jaukinti“ ir pratinti prie lietuvių kalbos teko labai pamažu – iš pradžių buvo tiesiog sudaromos sąlygos nusiraminimui ir psichologiniam atsigavimui po patirto milžiniško streso.

vaikai jau yra sąmoningesni

Dabar mokytoja sako, kad vaikai jau yra sąmoningesni, labiau motyvuoti mokytis. Jau pavyksta net lietuviškai dialogu pasikalbėti ir Asta tuo labai džiaugiasi. Mokiniai pradeda išlaisvėti, įgauna daugiau drąsos, jau atranda ir Vilniaus senamiestį, O anksčiau jų maršrutas buvo: namai – mokykla ir dar Baltasis tiltas, prie kurio susitikdavo su draugais. Visų mokyklos pedagogų jungtinis darbas davė vaisių.

Mokytoja šiandien yra susirūpinusi

Mokytoja šiandien yra susirūpinusi ir net griežta mūsų pačių bei valdžios institucijų požiūriui į lietuvių kalbą: „Ar mūsų kalba šiandien nėra pastumdėlė podukra, jeigu oficialiai įteisinami nelietuviški rašmenys, jeigu ji yra stumiama į paraštes net valstybinėse įstaigose, universitetų, savivaldybių portaluose. Lietuvių kalba tampa nebeprivaloma Lietuvoje – kiek taksistų nemoka net lietuviškai pasisveikinti. Ir tai toleruoja Lietuvos valdžia?!“

Asta yra įsitikinusi, kad kalbą reikia branginti, nes per ją galima pažinti tautos kultūrą, suprasti žmones. Kalboje atsiskleidžia ir psichologiniai tautos bruožai, ir mentalitetas. Kalba yra kiekvienos šalies kertinis valstybingumo akmuo. „Kalbą šalies, kurią vadini savo tėvyne ar į kurią atvykai gyventi, reikia mokėti. Jei nori jaustis savas. Ne svetimas. Jei nori išlaikyti savo šalies identitetą. Jei nori parodyti pagarbą šaliai, į kurią atvykai, ir savo vidinę kultūrą. Juk ne veltui mūsų išminčių senolių pasakyta: „Kokia galva, tokia kalba…“ – juokdamasi pokalbį užbaigia Asta.

Autorė: Indrė Radžiukynienė

Šaltinis: https://lietuve.lt/ar-musu-kalba-siandien-nera-pastumdele-podukra/


Paskelbta