Karui Ukrainoje skausmingai tebesitęsiant Lietuvoje kartais pasigirsta nuomonių, kad labai uoliai remdami ukrainiečius neva pamirštame savus. Tačiau jaunos privačios lietuviškos mokyklos „Varnų sala“ direktorė Margarita Pilkauskaitė įsitikinusi – jeigu dabar nuoširdžiai padėsime ukrainiečiams, bus sklandesnė jų integracija. Direktorė siekia, kad pagalba, kurią jos mokykla teikia vaikams ir jų tėvams, būtų itin kokybiška, tačiau kai kurių planų įgyvendinimui trūksta lėšų.
Nuo 2022 m. kovo mėn. Margaritos vadovaujama mokykla padėjo jau virš 1500 ukrainiečių šeimų. Vaikų skaičius mokykloje nuolatos kito, nes buvo grįžtančių į Ukrainą dėl šeimyninių priežasčių arba tiesiog neįsitvirtinusių Lietuvoje, tačiau vis atvykdavo nauji vaikai ir pastoviai jų mokėsi 400–450. Dėl didelio mokinių srauto anksčiau nei buvo planuota įvyko mokyklos plėtra – nuo 2023 m. sausio mokykla turi naujas papildomas 2 000 m² patalpas. Naujais mokslo metais tikrai mokysis 400 ukrainiečių, bet mokykla pasirengusi priimti ir padėti iki 500 vaikų – nuo priešmokyklinės iki vienuoliktos klasės.
„Pirmi mokslo metai buvo sunkūs, bet įdomūs ir labai įvairiapusiški. Padėjome pasiruošti egzaminams ir mokyklą baigti pirmajai vienuolikos ukrainiečių vienuoliktokų laidai. Džiaugiamės, kad visi vienuoliktokai egzaminus išlaikė labai gerai. Turime abiturientą, mokyklą baigusį su pagyrimu. Vienas mokinys planuoja stoti į Ukrainos universitetą ir nuotoliu studijuoti ekonomiką. Kitas vaikinas grįžo į Ukrainą – stos į Karo mokyklą ir kovos už savo gimtinės laisvę. Didžiuojamės ir žavimės jo drąsa, bet kartu ir pergyvename dėl šio gabaus, perspektyvaus jaunuolio ateities. Kiti vaikai dar mąsto, kokiu keliu eiti, arba studijuos Lietuvoje“, – pasakoja direktorė.
Psichologės Zojos Smirnovos, Vilniuje įgijusios papildomą stilistės išsilavinimą, sūnus Vova baigė penktą, o dukra pradės lankyti nulinę klasę „Varnų saloje“. Vilnius tapo 5-aisiais namais per 4 mėn. nuo to momento, kai dėl karo Zoja su šeima paliko Charkivą. Lietuva moteriai tarsi antroji tėvynė – labai primena Ukrainą, puikūs žmonės, miestas, mentalitetas, todėl šiuo metu ji dar nėra tikra, ar po karo su šeima grįš namo, nors ir norėtų. Labai apsidžiaugė, kai rado mokyklą, kurioje vaikai gali saugiai mokytis ukrainiečių kalba. Sūnus įgijo naujų draugų, laisvai bendrauja psichologiškai saugioje aplinkoje. „Vova yra apsuptas nuoširdaus rūpesčio ir dėmesio, pamokos vyksta puikiose naujose patalpose, jis sėkmingai gilina žinias ir yra patenkintas sustiprintu anglų kalbos mokymu mažose grupėse. Su malonumu mokosi lietuvių kalbą. Jeigu apsispręstume likti Lietuvoje, be jokių abejonių, Vovą pervestume į lietuvišką klasę“, – įspūdžiais dalijasi Zoja.
Pats didžiausias praėjusių mokslo metų iššūkis „Varnų salai“ buvo tinkamos atmosferos klasėse sukūrimas ir vaikų sutelkimas mokymuisi. Tai suprato ir ukrainiečiai mokytojai. Nors švietimo programa Ukrainoje ta pati, bet mokytojai atvyko į „Varnų salą“ iš įvairiausių vietų su savitomis metodikomis, o klasėse mokosi 20–24 mokinai iš 9–10 skirtingų Ukrainos regionų. Nemažai atvykusių – iš okupuotų teritorijų, kur švietimas propagandinis, todėl visas dėmesys buvo skiriamas vaikams – siekiant padėti įveikti sunkumus talkino 2 psichologai.
Pirmųjų mokslo metų pabaigoje tikslas buvo pasiektas – vaikai tarpusavyje lengviau bendravo, priėmė vienas kitą, susidraugavo ir pradėjo rezultatyviau mokytis. Šiai dienai mokykloje yra keturiolika 5–11 klasių mokinių, kurie mokyklą baigė vien dešimtukais.
„Tai labai džiugus pasiekimas suprantant, kokias psichologines traumas jiems teko patirti dėl karo ir prisitaikant prie naujos šalies, aplinkos, mokytojų, mokinių. Čia mes kariaujam ne kiekvienas už save, bet buriamės į glaudžią bendruomenę, kurios svarbiausias tikslas – užtikrinti nenutrūkstamą mokymosi procesą. Pirmieji pusantrų metų buvo skiriami palankiam mokymuisi emocinio fono sukūrimui. Bet dirbant su vaikais reikia dirbti ir su tėvais, kurie taip pat labai skirtingi, o tam resursų mums trūksta“, – pasakoja direktorė.
Mokykla gauna valstybės finansavimą, kurio vos užtenka mokytojų atlyginimams
Bet visos bazės išlaikymui ir papildomiems specialistams, kurie galėtų dirbti su šeimomis, reikia papildomų lėšų. Niekas nežino, kaip bus iš tikrųjų pasibaigus karui – kas grįš namo, o kas liks Lietuvoje. „Norime užtikrinti, kad ukrainiečių vaikai čia galėtų mokytis pagal Lietuvos įstatymus, bet gautų ir tai, ko reikia Ukrainos švietimo sistemai, kad sugrįžę namo pilnavertiškai tęstų mokslus. Taip pat siekiame juos natūraliai integruoti į lietuvišką sistemą, t. y. mokydami juos ukrainiečių kalba neapleidžiam visų svarbiausių mokslo dalykų, bet kartu mokome lietuvių kalbos, kad nusprendę likti Lietuvoje jie nesunkiai pritaptų lietuviškoje ugdymo sistemoje, kad galėtų pagal reikalą lengvai pereiti ir į kitas lietuviškas mokyklas“, – sako Margarita. Todėl mokykla yra užsibrėžusi tikslą – per 2 metus išmokyti lietuvių kalbos, kad vaikai galėtų visus dalykus mokytis jau lietuviškai.
Iš Odesos atvykęs Andrejus Turianyca Vilniuje dirba taksistu, žmona – grožio salone, dukra Valerija „Varnų saloje“ baigė 9-tą, o sūnus Aleksejus – 1-ą klasę. Andrejus džiaugiasi labai draugiška mokyklos atmosfera: „Vaikai joje jaučiasi puikiai. Norime, kad jaunėlis Aleksejus gautų kuo geresnį išsilavinimą ir greičiau išmoktų lietuvių kalbą, todėl nuo rudens pervedam jį iš ukrainietiškos į lietuvišką klasę. Tikimės, kad po pusmečio jis jau laisvai kalbės lietuviškai“.
IT specialistas Vladlenas Narožnas su šeima iš Odesos į Belgiją suspėjo išvykti pirmąją karo dieną. Ten jiems labai nepatiko, tuomet draugai pasiūlė išmėginti Vilnių – dvasingą ir šeimai draugišką miestą jie tiesiog įsimylėjo. Tačiau Vladlenas sako, kad kai tik leis sąlygos, jis su žmona būtinai grįš namo, o dėl vaikų pasirinkimo nėra tikras, nes jie savo gyvenimus dabar kuria čia – 14 m. Germanas bus aštuntokas, 12 m. Kira – šeštokė. Iš pradžių vaikai išmėgino kitą mokyklą, tačiau nusivylė prastomis sąlygomis dėl nesibaigiančio remonto bei nekokybišku mokymosi procesu. Tuomet perėjo į „Varnų salą“.
„Šioje mokykloje vaikai gauna visai naują patirtį, čia kitokia programa. Su vaikais elgiamasi labai pagarbiai. Mums tai neįprasta, nes aš nesu tikras, ar minkštos pirštinaitės kartais neturi būti šiurkščios. Bet rezultatai geri. Ši mokykla geba apjungti skirtingų tautybių ir patirčių žmones. Vaikai tikrai pasikeitė šimtu procentų – jie atsivėrė, tapo draugiškesni, atsirado noras gyventi. Tai labai svarbu, nes iki mokymosi šioje mokykloje jie tiesiog sėdėjo namuose ir niekur nėjo“, – džiaugiasi Vladlenas ir priduria, kad mokykloje vaikai galėtų būti pažindinami su gerąja patirtimi – žinomais vietos verslininkais, nes sėkmės istorijos labai užkrečia ir motyvuoja mokytis bei skatina siekti visiškai realių tikslų: tapti dizaineriais, programuotojais, robotikos specialistais.
„Tai – ateities specialybės. Juk matome, kokie vertingi Ukrainoje kare naudojami dronai…“ – aiškina Vladlenas ir sako, kad vyresnėliui nusamdė korepetitorių. 3–4 kartus per savaitę jis mokosi lietuvių kalbos – siekia kalbėti laisvai kaip gimtąja kalba, taip išreiškia ir pagarbą šaliai, kuri priglaudė.
Visi pakalbinti „Varnų saloje“ besimokančių vaikų tėvai labai džiaugiasi suteikta galimybe saugiai mokytis
Ko norėtųsi dar mokykloje? Psichologinės pagalbos profesinei paauglių orientacijai; galimybės tiksliuosius mokslus kaip papildomus užsiėmimus mokytis nuo pirmos klasės; sustiprintų informacinių technologijų pamokų; Lietuvos kultūros, istorijos pažinimui skirto laiko; daugiau lietuvių kalbos mokymosi (rašybos taip pat) ir bendravimo su lietuviais mokytojais, vaikais; papildomų būrelių, sporto užsiėmimų, nes vaikai mokyklos aplinkoje jaučiasi drąsiau.
„Šiai dienai mums trūksta sporto inventoriaus, darbų ir technologijų pamokoms reikalingos įrangos, taip pat reiktų atnaujinti informacinių technologijų kabinetą – iki šiol naudojomės paaukota nenauja technika, todėl dabar turime 5 neveikiančius monitorius, labai lėtai paleidžiamus kompiuterius. Vadovėlių ukrainiečių kalba įsigijimui reikia apie 50 000 Eur. Mums tai labai didelė suma“, – sako Margarita.
Taip pat mokyklai labai reikalingi projektoriai, kurie naudojami beveik kiekvienoje pamokoje – 3-jų turimų 25-ioms klasėms tikrai per mažai. Planuota viską įsigyti palaipsniui, bet ukrainiečių priėmimas pakoregavo planus – visko reikia dabar siekiant užtikrinti pilnavertišką ugdymą. Taip pat pilnaverčiam ugdymui ir integracijai formalųjį vaikų ugdymą galima būtų papildyti specialiomis edukacijomis ir išvykomis.
„Atvykusiems ukrainiečiams susimokėti už ekskursiją 20–30 Eur yra daug. O valstybė skiria vaikui vadinamam „kultūros pasui“ tik 11 Eur visiems metams. Kalbinti tėveliai minėjo, kad nori, jog jų vaikai daugiau susipažintų su lietuviška kultūra, istorija, tradicijomis, o nemokamų paslaugų, kaip buvo pirmais karo metais, beveik neliko. Reikia papildomų lėšų. Turiu pabrėžti, kad mokinio krepšelis yra skiriamas privalomos programos išpildymui ir mokytojų atlyginimams. O viso mokyklos ūkio išlaikymui ir papildomoms veikloms finansavimą turime susirasti mes patys. Svarbiausioms ugdymo reikmėms išpildyti mums trūksta 500000 Eur, t. y.: po 1000 Eur vienam vaikui per metus arba po 100 Eur per mėnesį. Mums, viešai, ne pelno siekiančiai įstaigai, mažutei, augančiai mokyklai tai yra labai dideli pinigai“, – aiškina Margarita.
Anglų k. filologė Tetiana Stepulina į Lietuvą iš Luhansko atvyko su dukra ir sūnumi 2022 m. kovą. Nuo karo bėgo 2 kartus (pirmą kartą 2014 m., kai Rusija užpuolė Ukrainą). Dirba Ukrainos tarptautinėje įmonėje nuotoliu – kol gimtinėje nenusistovės visiška ramybė po karo, grįžti neketina. Vaikai Lietuvoje jaučiasi neblogai. Vyresnysis sūnus greitai socializavosi, integravosi, Kauno VDU studijuoja informacines technologijas anglų kalba, labai džiaugiasi.
Tetiana dukrai Marijai (12 m.) pakeitė ne vieną mokyklą – paieškos buvo sudėtingos. Mokyklos, kurias išbandė, tiesė psichologinę pagalbos ranką, suteikė prieglobstį, bet mokslo kokybei buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Į rusišką mokyklą eiti, kurioje apstu propagandos ir dėstoma okupantų kalba, nenorėjo, o tarptautinės mokyklos buvo per brangios. Galiausiai, atsižvelgę į kitų tėvų palankius atsiliepimus ir rekomendacijas, apsistojo „Varnų saloje“.
„Mus priėmė labai maloniai. Suprantu, kad mokslas čia – tik ledkalnio viršūnė. Dukrai pirmieji metai buvo labai sunkūs. Po 9 mokymosi dienų mokyklinėje ekskursijoje pastumta klasioko Marija susilaužė koją. Buvo ilgas ir varginantis 3 mėn. gydymas, reabilitacija. Mergaitė stipriai atsiliko moksluose, todėl įvertinti mokymosi procesą yra labai sunku. Situacija buvo nemaloni ir sudėtinga, atėmė daug jėgų ir laiko. Santykiai su mokytojais Marijai patinka. Kiekvienam vaikui skiriama pakankamai dėmesio, dauguma mokytojų atidūs. Aš suprantu, kad šie metai mokyklai buvo tarsi naujagimiui – trapūs ir sunkūs. Yra daug gražių dalykų užuomazgų. Bet užaugti ir subręsti jam reikia laiko ir daug pastangų“, – sako Tetiana.
Kodėl „Varnų salos“ direktorei svarbu padėti kariaujančios Ukrainos vaikams?
Pasak Margaritos, didžioji dalis šeimų ir vaikų yra atvykę iš to šalies regiono, kuriame jaučiami Rusijos propagandinės mašinos pėdsakai: „Mūsų tikslas – perduoti vaikams vertybėmis, o ne melu grįstą ugdymą. Reikia parodyti, kad galime gyventi sutardami ir gerbdami vieni kitus. Jeigu mes bent 500 vaikų padėsime suprasti, kad vertybės yra: laisvė, atsakomybė, atvirumas, rūpestis, bendradarbiavimas – tai jau bus milžiniškas pasiekimas“.
Direktorė mano, kad labai svarbu perduoti ir ukrainiečiams mokytojams visiems atviros mokyklos patirtį. Čia mokosi autizmo spektro, nerimo, intelekto sutrikimus turintys vaikai. Taip pat vaikai, turintys disleksiją ar cerebrinį paralyžių. Pusei ukrainiečių mokytojų kolektyvo tai buvo naujiena, kad tokie vaikai yra ne specialiosiose mokyklose, o integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas. Papildomos lėšos labai reikalingos ir mokytojų mokymams. „Varnų salos“ mokytojų kolektyvas sutinka rodyti, dalintis, kaip dirba Lietuvoje ir kokių rezultatų galima pasiekti – ne per kontrolę, ne per autoriteto galią, bet per bendradarbiavimą ir mokinio laikymą žmogumi, per kalbėjimąsi, nesmurtinę komunikaciją.
„Mes, kaip privati mokykla, galim tai daryti sėkmingiau ir greičiau nei valstybinė mokykla, kurioje daug vaikų, griežtai reglamentuota mokymo sistema. Tik taip, tam reikia daugiau lėšų. Švietimas – visko pradžia. Mes nepavargom. Kad ir kas bebūtų, toliau tęsime savo misiją, nes esame mokykla, kurioje svarbiausias yra vaikas.
Kviečiu visus prisijungti ir padėti mums pagelbėti ukrainiečių vaikams ir šeimoms. Kiekvienas euras yra svarbus, padeda skleisti mūsų vertybes, prisideda prie ukrainiečių šeimų, o tada ir mūsų šalies gerovės. Prisidėkit, kiek kas galit. Būsime labai dėkingi ir už vieną paaukotą eurą, nes „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, – pokalbį užbaigia Margarita. Mokyklai padėti galite čia.
Autorė: Indrė Radžiukynienė
