„Varnų sala“ pradėjo savo kelionę asociacijos „ICF Lithuania“ koučingo mokymuose. Šiais metais esame vienintelė mokykla Lietuvoje, dalyvaujanti šiame mokyklų-projekte. Mokymai vyks iki birželio mėnesio, o juose žinias gilins 15 mokyklos bendruomenės narių. Kodėl mes tai darome? Nes dirbame kaip vieninga komanda, mums labai svarbu rūpintis vienas kitu ir darniai judėti pirmyn. Mes drąsiai plečiame savo suvokimo akiratį, dalijamės patirtimi, džiaugiamės atradimais, aptariame nesėkmes. Būdami šiame projekte norime gauti profesionalių, kompetentingų patarimų ir konkrečių metodikų, kurias galėtume pritaikyti savo „saloje“, toliau augti ir tobulėti. „Varnų sala“ renkasi koučingą, nes į gyvenimą žvelgia kūrybiškai  Mokykla – tai mokinių ir mokytojų sintezė. Tai nuolatinis bendradarbiavimas. Žinome, jog šis procesas vyksta sklandžiai ir užtikrintai tuomet, kai, pirmiausiai, susikalba ir darniai kaip laikrodis dirba administracijos bei mokytojų kolektyvas. Todėl čia svarbus kiekvieno bendruomenės nario įsitraukimas. Pagal tarptautinį apibūdinimą koučingas – išskirtinis kūrybinis procesas, žadinantis mąstymą bei gebėjimą atrasti ir labiausiai išnaudoti asmeninį bei profesinį potencialą. Koučingo, kitaip nei psichoterapijos ar kitų mokymų, metu į iššūkius pažvelgiama kitaip, auga pasitikėjimas savimi, gėrėja tarpusavio bendravimas, šyla atmosfera kolektyve    Mokyklai „Varnų sala“ koučingo mokymus veda profesionaliausi srities specialistai   Dalyvavimą  asociacijos „ICF Lithuania“ organizuojamame mokyklų projekte pasirinkome tikrai ne be reikalo. Tarptautinė koučingo federacija (ICF) yra pasaulinė lyderė, vienijanti  beveik 37 000 narių iš 145 pasaulio šalių. Tai aukščiausi etikos standartai ir profesionaliausi specialistai. Projekto metu naudodamiesi koučingo metodika mokomės siekti trokštamų konkrečių ilgalaikių tikslų ir sisteminių pokyčių. Kadangi visų mokyklos bendruomenės narių savijauta yra labai svarbi, ieškome būdų dar jaukesniam ir efektyvesniam bendravimui ir bendradarbiavimui. Esame skatinami nebijoti pokyčių, kai reikia, užimti stebėtojo rolę arba, atvirkščiai, drąsiau reikšti nuomonę. Taip pat nešvaistyti energijos pergyvenimams dėl to, kas buvo ar kas bus, bet su komanda ir individualiai veikti „čia ir dabar.“ Mūsų dalyvavimas projekte susideda iš: asmeninių ir komandinių koučingo sesijų, grįžtamojo ryšio sesijų, tyrimų pradžioje ir pabaigoje.   Ko „Varnų sala“ tikisi po šių koučingo mokymų?   „Varnų salos“ bendruomenės nariai po šių mokymų tikisi dar stipresnio asmeninio ir visos organizacijos „vidinio stuburo“. Tobulesnio gebėjimo lygiaverčiai ir pagarbiai bendrauti, iš tikrųjų matyti ir girdėti kitą, didesnio pasitikėjimo vienas kitu ir sutvirtėjusio abipusio ryšio. Dar konstruktyviau bendradarbiauti, susitarti ir palaikyti  vienas kito idėjas bei inciatyvas. Kartu pasidžiaugti pasiektu progresu ir vienas kitu. Tikime, jog užtvirtinsime suvokimą, kad kiekvienas mokykloje yra ne tik labai svarbus, bet ir atsakingas už jos tobulėjimą bei klestėjimą.   „Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Kartu veikdami  galime daugiau!  Pagrindiniai projekto partneriai:

Kasmet minėdami Lietuvai svarbias datas jaučiamės pakylėtai. Atsigręžiame į savo šaknis, istoriją. Garsiai džiūgaujam, kad esame lietuviais. Tačiau ar tikrai? Ar pakankamai? Ar nuoširdžiai didžiuojamės savo kilme ir išskirtine kalba? Apie tai svarsto ir mintimis dalijasi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytoja Rasa Bačiulienė bei privačios mokyklos „Varnų sala“ lietuvių kalbos mokytojos Žymantė Kesylytė ir Asta Kasperavičienė. Nors Rasa universitete moko anglų kalbos, tačiau džiaugiasi, jog bendraudama su studentais niekada nepastebėjo nepagarbos gimtajai lietuvių kalbai. Dėstytoja mano, kad labai svarbu skatinti jaunus žmones puoselėti tradicijas bei garsinti savo paveldą. Vienas jų – amžių nugludintos patarlės. Tikėdama tuo, kad šis per šimtmečius sukauptas, nesenstantis tautos lobynas yra aktualus ir dabar, jau devintus metus iš eilės inicijuoja tarptautinį projektą. Jo metu leidžiamos dvikalbės patarlių knygos „Kol gyveni, tol ir mokaisi“. Autorė sako, kad surasti lietuvių patarlėms atitikmenų kitose pasaulio kalbose ne visada pavyksta, bet dėl to procesas tampa dar labiau įtraukiantis. Šioms knygoms iliustracijas, pagal tai, kaip supranta ir interpretuoja, visuomet piešia vaikai. Projektas įtraukia tautines mažumas, socialiai pažeidžiamus jaunuolius ir mokinius, turinčius negalią ar kitus specialiuosius poreikius, taip pat moksleivius iš 37 Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Norvegijos, Danijos, Ukrainos ir Lenkijos tradicinių, specialiųjų ir integruotų mokyklų. 2019 metais prestižinėje tarptautinėje Londono knygų mugėje projektas buvo nominuotas „International Excellence Awards 2019“ tarp trijų geriausių pasaulyje kategorijoje „Educational Learning Recourses“. Visi išleisti iliustruoti dvikalbiai patarlių žodynai jau yra pasklidę po jaunųjų dailininkų šalis Visi išleisti iliustruoti dvikalbiai patarlių žodynai jau yra pasklidę po jaunųjų dailininkų šalis, mokyklas, taip pat nacionalinių bibliotekų fondus. Na o rudenį dienos šviesą turėtų išvysti ir knyga lietuvių–latvių kalbomis. Išreiškiant vienybę su Ukraina, be išankstinio planavimo, buvo išleista ir knyga lietuvių–ukrainiečių kalbomis. Iliustracijas jai kūrė jungtinė lietuvių ir ukrainiečių vaikų bendruomenė, draugiškai gyvenanti mokykloje „Varnų sala“, bei moksleiviai iš Kamjanskės miesto Dniepropetrovsko srityje. Knygų autorė sako, kad vystant šį projektą labiausiai stebino interpretacijos vaikų piešiniuose – jie tarsi prisitaikė patarles šiems laikams. Pavyzdžiui, vaizduodami posakį „Akys didesnės už pilvą“ nupiešė vaikus, valgančius McDonald’s restorane. „Kai kuriose patarlėse vaikai įžvelgia tokių reikšmių, kurių mes, suaugusieji, negebame matyti. Tiesiog labai gilių, brandžių, neįtikėtinų piešinių yra. Dažnai mes galvojam, kad patys mažiausieji, ką girdi, tą ir piešia. Bet, iš tikrųjų, jie sugeba pavaizduoti ir užslėptą reikšmę“, – pasakoja dėstytoja ir priduria, jog įdomiausia tai, kad moksleiviai iš skirtingų šalių tas pačias patarles vaizduoja beveik identiškai. Ukrainiečių iliustracijos labiausiai išsiskiria jose dominuojančiais patriotiniais motyvais (vėliavėlėmis ar ukrainietiškais tautiniais simboliais), atspindinčiais vaikų dvasinę savijautą. Rasa sako, kad jai yra labai įdomu dirbti su moksleiviais, tyrinėti jų unikalias fantazijas, o vėliau kartu patirti džiaugsmą, kai jau gali pačiupinėti jų piešiniais puoštą, ką tik iš spaustuvės atkeliavusią, dažais kvepiančią knygą. „Kol gyveni, tol ir mokaisi. Mokymasis ir nauji atradimai vyksta amžinai. Apie tai ir yra gyvenimas. Nuostabu yra mokėti kuo daugiau kalbų, tačiau svarbiausia – labai gerai mokėti savo gimtąją kalbą. Ją mes perduodam savo vaikams. Ir taip – iš kartos į kartą. O juk pasaulyje mūsų – tik trys milijonai. Todėl turime puoselėti, mylėti, saugoti kalbą. Kalbėti kuo švariau ir taisyklingiau, o jei ją praturtinsim patarlėm, tai bus tiesiog puiku“, – šypsosi Rasa. Jauna ir energinga mokytoja Žymantė, dirbanti su 5–10 klasių lietuviukais, į ateitį žvelgia viltingai Jauna ir energinga mokytoja Žymantė, dirbanti su 5–10 klasių lietuviukais, į ateitį žvelgia viltingai, nors ir pastebi, kad kartais šiuolaikiniams paaugliams yra lengviau reikšti mintis, o ypač jausmus, vidinius išgyvenimus anglų kalba. Kartais kalbėdami jie įterpia anglišką žodį ir, paprašius, labai ilgai ieško lietuviško atitikmens. Arba skaitydami ar rašydami garsą „c“ pavartoja kaip „k“, „ch“ kaip „č“(pvz., „čarakteris“). Mokiniai dažnai sako, kad lietuvių kalba yra pati sunkiausia. „Aš džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje lietuvių kalbai yra skiriamas didelis dėmesys. Nors tai yra nemenkas iššūkis, bet pirmiausia ieškau rakto į kiekvieno vaiko širdį ir tada „jaukinuosi“ jį, daug su juo kalbėdama įvairiausiomis temomis“, – sako mokytoja ir pastebi, kad labai nesunku atskirti pagal kalbėjimo stilių ir lygį, ar vaikas daugiau gyvena virtualiame pasaulyje, ar realiame – su šeima, draugais užsiima gyvomis veiklomis. Taip pat pastebima tendencija, kad vaikai skaito mažiau knygų. Bet tai yra dėsningas procesas –mokiniai dabar turi daug daugiau priemonių, galimybių, būdų, leidžiančių patirti įvairius nuotykius, nukeliančių į keisčiausius pasaulius. „Vaikams sunku laukti. Jie nori patirti čia ir dabar. Todėl reikia kantrybės ir nuoseklumo pratinant mokinį prie knygos – labai svarbaus savęs ir pasaulio pažinimo įrankio, mokančio vertybių ir įvairių įgūdžių. Aš skatinu moksleivius skaityti visom formom – ir elektronines knygas, raginu klausytis garso knygų. Skaitome klasėje ir balsiai. Bet galiausiai didžioji dalis vaikų, „prisijaukinusių“ skaitymą, pasirenka būtent popierinę knygą. Kartais netikėtai surastas ryšys su viena įdomia knyga pakeičia jo požiūrį į skaitymą visam laikui. Kiekvienas atvejis kitoks, kiekvieną įtraukia skirtingi dalykai. Svarbu mokytojams ir tėvams nepraleisti to momentoׅ“, – įsitikinusi Žymantė. Kartais mokiniams duris į knygų pasaulį atveria Žiulio Verno knygos, kaip, beje, ir jų tėvams ar seneliams. Šiuolaikiniai vaikai priima ir senovinių patarlių išmintį bei geba jas pritaikyti, tačiau jiems reikia paaiškinti senovinių žodžių reikšmę, „išversti“ į dabartinę kalbą. Mokytoja sako, kad mokymasis – tai vidinės motyvacijos atradimas, savo identiteto suvokimas ir kantri, rami kelionė mažais žingsniais į ilgalaikį tikslą bei rezultatus. Ji tiki, kad kiekvieno lietuvio viduje yra gimtosios kalbos sėkla, kurios nepakeis jokia kita kalba – reikia tik ją atrasti ir auginti savyje. Labai svarbu būti pilietiškam, jaustis tautos dalimi, nes tie dalykai veda į priekį. Tegul mūsų kalba būna sava, miela, jauki „Tegul mūsų kalba būna sava, miela, jauki. Mūsų pradžių pradžia ir esmė. Liaudies išmintis sako, kad „kas savo kalbą niekina, tas kitos neišmoksta“. Nuo mūsų šaknų pažinimo prasideda platesnis žvilgsnis į pasaulį, kitas tautas, kultūras. Dirbtiniam intelektui užkariaujant pasaulį mokau vaikus suprasti, kaip svarbu būti raštingam. Nesuvokę kalbos kaip sistemos, negalėsim jos toliau kurti ir puoselėti. Geras raštingumas turėtų būti kiekvieno išsilavinusio ir kultūringo žmogaus atributas arba gerbtina siekiamybė“, – tvirtina Žymantė. Mokytoja Asta toje pačioje mokykloje lietuvių kalbos moko ukrainiečių vaikus Asta sako, kad lietuvių kalbos pradžiamokslis ukrainiečiams buvo labai sunkus. Ilgą laiką nedavė ramybės klausimas, kodėl jie taip vangiai mokosi mūsų kalbos. Mokytojai teko labai nelengva užduotis – įrodyti svetimoje šalyje prisiglaudusiems vaikams, kad jiems naudinga

Mūsų privačioje mokykloje „Varnų sala“ laisvė yra pagrindinė ir svarbiausia vertybė, kurią kruopščiai puoselėjame. Tačiau kiekvienas „varnietis“ žino, kad tikrai laisvas yra tas, kuris geba jausti ribas ir moka gerbti kito laisvę. Minėdami Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, jaučiamės pakylėtai ir išdidžiai bei esame dėkingi už visiškai nerealias Laisvės dovanas ir galimybes:  Už tai, kad galima būti tokiems, kokiems ir norisi būti. Būkime – oriai, darniai, džiaugsmingai. Su Kovo 11-ąja visus!  „Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Švęskime laisvę kartu!  

Lankstyti varnas origamiu labai smagu. Tuo įsitikinome dalyvaudami Vilniaus Knygų mugėje, kuomet į varnų (mokyklos simbolio) lankstymo origami technika procesą aktyviai įsitraukė ne tik vaikai, bet ir suaugę.    Kas tas origamis? Origami – tai japonų išrasta meninė popieriaus lankstymo technika, greitai išpopuliarėjusi visame pasaulyje. Tikrasis origamis ypatingas tuo, kad jis yra lankstomas iš vieno popieriaus lapo nenaudojant žirklių ar klijų. Origamio istorija siekia net VI–VII a., tačiau tikrasis jo „renesansas“ prasidėjo 1954 m., kuomet buvo išleista pirmoji garsaus meistro Akiros Jošidzavos knyga „Atarashi Origami Geijutsu“ („Naujasis origami menas“). Jo sugalvota lankstymo instrukcijų (brėžinių) sistema, leidžianti išlankstyti origamį ir nemokančiam japonų kalbos žmogui, naudojama ir dabar.  Šia tematika A. Jošidzava parašė net 18 knygų, aktyviai važinėjo po pasaulį populiarindamas origami. Ir jam pavyko –  daugybė žmonių visoje planetoje susidomėjo šiuo menu, ėmė burtis origami mėgėjų draugijos, pradėtos kurti naujos lankstymo technologijos.   Ar tik gervės? Daugeliui origamis asocijuojasi su gervės lankstiniu. Senovinėje legendoje pasakojama, kad išlanksčius 1000 gervių išsipildo slapčiausias noras. Tačiau modernus origami taip ištobulėjo, kad tokiu būdu galima išlankstyti visiškai fantastiškus dalykus, smulkiausias detales, pavyzdžiui, žuvų žvynus, vabalų ūsus ir t.t. Kaip lankstyti origamius? Origamius galima išlankstyti iš bet kokio popieriaus – paprastam lankstiniui tiks ir kopijavimo ar bet koks spalvotas popierius, o sudėtingesniam gali prireikti specialaus folinio ar drėgno popieriaus. Jei origamis nėra sudėtingas, nereikia jo lankstyti iš didelio lapo, nes jis atrodys grubiai, greitai susmuks. Popierių galima lenkti dviem būdais – į save ir nuo savęs. Yra ir trečiasis būdas – atlenkimas. Perlenkus popierių per pusę ir atlenkus, toje vietoje lieka žymė, kurią taip pat galime vadinti dar vienu lenkimo būdu, be kurio neįmanomas bet koks sudėtingesnis lankstinys. Kartais prireikia vienu metu lenkti per 5 ar daugiau linijų (gali būti net ir 10 ar 20) įvairiomis kryptimis, kol išgaunamas originalus kūrinys.  Todėl kviečiame prisijungti prie mūsų ir pasinerti į užburiantį origamių pasaulį. Kartu pasimokykime lankstyti lesančias, karksinčias ir skraidančias varnas. Vaizdinę lankstymo medžiagą galite rasti čia: https://varnusala.lt/apie-mus/mokyklos-atributika/  „Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Kartu lankstyti varnas linksmiau! 

Atvirų durų dienos „Varnų saloje“! Jei esate tėveliai, kuriems svarbiausi vaiko interesai,  jei pasitikite mokykla bei nauja ugdymo ir ugdymosi paradigma, tuomet būtinai mus aplankykite! Čia saugi aplinka, puikūs specialistai, mažos klasės, jautrus ryšys su vaiku. Čia ugdoma laisvė, atsakomybė, pagarba, drąsa, kūrybiškumas. Po mažą žingsnį einame link sąmoningo mokymosi ir ilgalaikių akademinių rezultatų. Mes ne auklėjame, bet mokomės priimti kito nuomonę. Kantriai dirbam su savęs suvokimu, emocijom.  Kadangi vaikas mūsų privačioje mokykloje – svarbiausias, laiko jam skiriam tiek, kiek reikia. O laiko mes turim. Jeigu ieškote savo vaikui jaukių „antrų namų“, susitikim: kovo 12 d. 18 val. pradinėje (Didlaukio g. 69B),  o kovo 13 d. 18 val. pagrindinėje (Baltupio g. 14) mokyklose! Čia patys gyvai galėsite „pačiupinėti“ mokyklą ir pajusti jos atmosferą. Kelionėje po „Varnų salą“ jus lydės ir į visus klausimus atsakys mokyklos direktorė Margarita Pilkauskaitė. Labai labai jūsų laukiam!  „Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Mokykimės ir aukim kartu!  Jei šis atvirų durų dienos laikas Jums nėra tinkamas, tai pildykite čia esančią registracijos formą https://varnusala.lt/kontaktai/pazink-mokykla/ – susitarsime dėl individualaus susitikimo. Daugiau naujienų galite rasti mūsų mokyklos Facebooke ir Instagrame.

Vasario 16-oji – tai mūsų laisvės simbolis. Tai ilgo ir sudėtingo šalies istorinio kelio pradžia, atvedusio mus į šiandieninę demokratinę, nepriklausomą Lietuvą. Kiek visko patirta, iškentėta, krauju nuplauta, dainomis apdainuota… Ir viskas todėl, kad pasauliui mes neatrodytume tik kažkieno dalis ar mažas taškelis žemėlapyje. Todėl, kad galėtume ištarti: „Lietuva – savarankiška, ambicinga, nebijanti iššūkių valstybė, žengianti vis tvirtesnius žingsnius ir tikinti gražia ateitimi!“   Mylėti savo Tėvynę ne dėl kažko apčiuopiamo, o tiesiog dėl to, kad visi esame jos vaikais, turime pradėti nuo pat gimimo – šeimose, darželiuose, mokyklose, studijose. Vėliau įprasmindami tą meilę gražiuose darbuose – kaip duoklę savo šaliai.  Šiandien esame išdidūs. Šiandien minime Lietuvos gimtadienį. Džiaukimės tyliai širdyse, švęskime skambant fanfaroms, bet svarbiausiai  – mylėkime Tėvynę ir nepaliaukime dirbti jos labui!  „Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Mokomės, augame, mylime ir švenčiame kartu su Lietuva!  

„Varnų salos“ mokiniai supranta, kad meilė – tai ne tik širdelės, saldainiai ar kiti nuglaistyti dalykai. Meilė yra labai įvairialypė, turinti nesuskaičiuojamą galybę formų. Ir visuomet ji prasideda nuo netikėto susidūrimo ar ilgai planuoto ir laukto susitikimo. Todėl visai neatsitiktinai šių metų šv. Valentino dieną 5–10 klasių moksleiviai skyrė pažinčiai su Lietuvos policija jos įkurtame muziejuje. Ir ką gali žinoti – gal būtent šioje vietoje gimė tikra meilė ypatingai profesijai. Galbūt čia buvo nuspręsta tapti Angelu sargu, saugoti savo šalį ir žmones nuo nelaimių, kovoti už teisingumą. Modernus Lietuvos policijos pristatymas Mūsų mokiniai tikrai nesitikėjo, kad patirs tiek nerealių įspūdžių, regis, paprastoje ekskursijoje. Tai nebuvo „sausas“ susipažinimas su policijos istorija ar kasdienybe. Tai buvo nepamirštamas, „vežantis“ nuotykis tiek jauniausiems, tiek vyresniems jo dalyviams. Puikūs vizualiniai sprendimai, modernios šiuolaikinės priemonės tarsi magiški burtai įtraukė ir nepaleido moksleivių iki paskutinės buvimo muziejuje minutės. Atrodė, kad mokyklos vaikai per keletą akimirkų tapo suaugusiais – net patys judriausi susikaupę ir tokie orūs klausėsi pristatymo apie Lietuvos policiją. Jų akyse spindėjo susidomėjimas, rūpestis, rimtis, pagarba. Unikalūs virtualios realybės 360 laipsnių vaizdo reportažai O kiek teigiamų emocijų kilo, kai su policijos istorija mokiniai buvo supažindinti pačia patraukliausia ir jaunam žmogui artimiausia forma! „Tulpinių“ gaujos klastingai nužudytų Panevėžio pareigūnų atminimas muziejuje įamžintas interaktyvioje ekspozicijoje. Ji sukurta panaudojus itin modernias skaidriojo aktyvaus stiklo technologijas bei trimačio vaizdo holograminę animaciją. Tautinio atgimimo akimirkos ir transformacijos iš tuometinės milicijos į šiuolaikinę policiją buvo stebėtos specialiose 360 laipsnių šviesadėžėse. Moksleiviai susijaudinę šurmuliavo ir džiūgavo, kad galėjo dalyvauti dar vienoje visiškai unikalioje, išskirtinėje atrakcijoje. Pasinėrę į virtualios realybės 360 laipsnių vaizdo reportažus, jie tarsi buvo kartu su antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ kovotojais, sulaikančiais ginkluotus nusikaltėlius. Taip pat sužinojo policijos kinologo darbo paslaptis ir stebėjo, kaip tarnybinis šuo sustabdo kaltininką. Mokinių fotografijos ant tikro tarnybinio motociklo Tikro ažiotažo sulaukė pažintis su įvairiausiais šaunamaisiais ginklais, specialiosiomis apsaugos, radijo ryšio, greičio kontrolės priemonėmis. Tiek merginos, tiek vaikinai net liežuvius prikandę matavosi tarnybines uniformas, kepures, neperšaunamas liemenes. Na o tikra vyšnia ant torto tapo galimybė „pačiupinėti“ tarnybinį motociklą BMW 1150 RT. 2002 m. jis lydėjo Lietuvoje viešėjusio Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Džordžo Bušo kortežą! Mokiniai didžiuodamiesi pozavo ir fotografavosi ant motociklo, smalsiai tyrinėjo jo „kūną“. Galiausiai savo žinias apie mūsų policijos transportą vaikai galėjo pasitikrinti dar niekur Lietuvos muziejuose nenaudota technologija – magnetinės dėlionės žaidime. Tuomet jie nenujautė, kad visai netrukus ir „Varnų saloje“ startuos būrelis „Dėlionių klubas“. Po ekskursijos mokiniai dalijosi įspūdžiais, diskutavo apie naujus atradimus, o namo keliavo džiugesio ir teisingu turiniu užpildytomis širdimis. Ši Vasario 14-oji buvo kitokia. Bet tikrai neužmirštama. Tad jei norite patirti visiškai fantastiškas emocijas, būtinai apsilankykite Lietuvos policijos muziejuje!    „Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Mylėti ir gerbti kitą visai lengva! 

Bendraujant su ką tik 22-ąjį gimtadienį atšventusia didžiaake linksmuole Valerija Borisova, sunku patikėti, kad ji turi sudėtingą negalią. Šiuo metu šis „pozityvo užtaisas“ studijuoja specialiąją pedagogiką VDU Švietimo akademijos II kurse, dirba mokykloje, užsiima bėgimu su triračiais, dalyvauja švietėjiškoje veikloje. Valerijos pavyzdys yra puikus įrodymas, kiek nesuskaičiuojamų bei nenuspėjamų galių turi žmogus, ir, tikiu, įkvėps ne vieną, ieškantį savęs ar gyvenimo prasmės. O gal tiesiog manantį, kad jo būtis – nieko verta. – Valerija, jūs spinduliuojate gerumu, optimizmu, smagia nuotaika. Atrodo, kad per gyvenimą sklendžiate lengvai, be jokių kliūčių. Kokia jūsų istorija? – Gimimo metu patyriau traumą, dėl to išsivystė cerebrinis paralyžius. Šios ligos sunkumas, eiga priklauso nuo to, kaip stipriai pažeidžiamos smegenys. Mano mamai buvo pasakyta, kad aš nevaikščiosiu, būsiu „daržove“. Tačiau ji nepasidavė – metė darbą, skyrė ne vienerius metus mano pastatymui ant kojų. Liūdna, kad gydytojai nesuteikė jokios reikiamos informacijos – artimieji patys ieškojo pagalbos man galimybių. Mama buvo ir kineziterapeutė, ir masažistė, ir psichologė… Kai mane mažytę už rankutės mama atsivedė pas gydytojus apžiūrai, jie iš nuostabos neteko amo ir klausė: „Kaip jums pavyko?“ Buvo mano gyvenime ir neįgaliojo vežimėlio periodas – penktoje klasėje, po sunkios operacijos pusę metų draugavau su „ratukais“, bet išlipau iš jų. Jei dabar kada tenka atsisėsti į vežimėlį, sakau, kad atsvėrė laikina juodoji skylė, bet aš iš jos išsiveršiu. Mano credo: „Eik ir daryk.“ Kiekvieną „ne“ aš paverčiu į „taip“. Todėl gyvenime buvo visko – įvairių savanorystės projektų, sportinių veiklų, 3 metų tarnystė Lietuvos jaunųjų šaulių sąjungoje. Buvau, jei neklystu, pirmoji šalies šaulė, turinti cerebrinį paralyžių. Aplinkiniai, net tėvai, stebėjosi, kur ir vėl „įlindau“. Bet aš noriu visko. Aš niekada nesijaučiau kitokia. Mano negalia yra mano resursas, mano apdovanojimas. Tik reikia išmokti juo teisingai naudotis. Tai pats geriausias ir visuomenės filtras – man nereikia atsirinkinėti žmonių, nes jie patys atsisijoja. – Įvairiausias negalias turintys žmonės, ypač vyresniųjų kartos, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo dar sovietų Lietuvoj, dabar jau garsiai dalijasi tuo šokiruojančiu faktu, kad niekada nelankė mokyklos – jie buvo palikti užribyje. Tiksliau, būdavo imituojama, kad jų tiesiog nėra, kaip siaubingai tai beskambėtų. O kokia jūsų patirtis? – Aš mokyklą lankiau, bet ją teko keisti dėl patirtų patyčių. Mokyklą, kuri deklaravo, kad yra pritaikyta vaikams, turintiems negalią. Liftas ten yra, taip. Bet manęs mokytojai neėmė į nei vieną ekskursiją, nes aš, „invalidė“, gadinu jų laiką. Vaikai tyčiojosi savaip ir tikrai žiauriai. Pakeitus šią „gerą“ Vilniaus mokyklą į paprastą Avižieniuose situacija kardinaliai pasikeitė – neturėjau problemų nei su mokytojais, nei su mokiniais. Susiradau tikrų draugų. Norėjau patirti viską, kas įmanoma. Todėl pirmiausia paprašiau išmokyti mane bėgti iš pamokų. Ir mes tai padarėm. O kadangi bėgti greitai fiziškai negalėjau, klasiokas užsimetė mane ant pečių ir pabuvo mano „arkliuku“. Tapau „sava“ patrakėle, vedančia paskui save kitus. Mokytojai mane suprato, suorganizuodavo net grupinį kontrolinio rašymą mano sąsiuvinyje su judriausiais klasės vaikais. Ten buvo, aišku, daugiau juoko nei rašymo. – Dabar studijos? O kaip jose jaučiatės? – Nuostabiai. Turiu fantastišką kurso draugę, kuri leidžia man patirti pasaulį, suvokti ir suprasti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nepasvajodavau. Nuo 2025 m. mokyklos privalės aktyviau „jaukintis“ įtraukųjį ugdymą. Dėl šios priežasties ir draugės paskatinta aš pradėjau vesti edukacijas vaikams apie negalią. Visada jiems sakau: „Jūs esat šviesa tiems vaikams, kurie pas jus ateis. Jūs galite ištiesti ranką ir praplėsti kito žmogaus pasaulio matymą“. Aiškinu jiems, kad tokių kaip aš nereikia bijoti. Bet postsovietinis mąstymas, deja, dar yra išlikęs. Aš vaikštau pati, bet yra pažeistas mano vestibulinis aparatas, smulkioji motorika, o kairė kūno pusė paralyžiuota. Tai mane ir į šonus mėto, ir pusiausvyrą ne visada išlaikau, negaliu lipti laiptais be turėklų. Todėl einant gatvėje tenka išgirst replikų, kad esu narkomanė. Kartą neįleido net į autobusą, kad „nesugadinčiau keleivių moralinio nusiteikimo“. Ir šiandien privažiavęs taksistas, pamatęs mane, užsidėjo dvi kaukes ir apipurškė dezinfekantu. Savo veiksmus jis paaiškino – bijojo užsikrėsti! – Valerija, tai kaip čia yra? Kalbama ir daroma tikrai daug siekiant sumažinti atskirtį tarp žmonių. Tačiau klausantis jūsų yra neaišku, ar tikrai situacija gėrėja, ar keičiasi požiūris į žmogų, turintį negalią? – Situacija keičiasi, bet kad ji tikrai pagerėtų, keistis turi abi pusės. Juk dar ir dabar daugelis turinčių negalią yra užsidarę namuose, bijo išeiti, bijo negatyvaus požiūrio. Bet aš visada raginu: „Jeigu tikrasis pasaulis yra už durų, tai kodėl tu čia sėdi?“ Visiems tokiems žmonėms linkėčiau sparnų, kokius turiu aš. Vienas sparnas yra tėvai, o kitas – draugai. Turėti palaikymą yra labai svarbu. Tegul tie sparnai atveria duris į ten, kur smagiau ir gražiau. Aš nuolatos ir tėvams kartojau, kad noriu būti savarankiška, noriu būt asmenybe, kuri veikia ir tobulėja. Dėl to aš dalyvauju švietėjiškoj veikloj, nes turiu, kuo pasidalinti, ir labai noriu, kad pamažu atskirties nebeliktų visai. Noriu įkvėpt kitus savo pavyzdžiu. Juk aš ir tinklinį, ir tenisą žaidžiau, ir šaule buvau, snieglente nuo kalno nusileidžiu. Gal man ir reikia visas priemones pritaikyti sau, bet aš galiu tai daryti. Aš kuriu eiles, prozą, svajoju parašyti knygą. Aš lygiai toks pats žmogus. Po mano edukacijų mokytojai paprastai dėkoja, kad vaikų požiūris į su jais besimokantį negalią turintįjį pasikeitė. – Pratęsiant temą, Valerijos laisvalaikis tai…? – Be jau minėtų veiklų, jodinėjimas, motoroleriai, motociklai. Planuoju ir šuolį su parašiutu. Visos veiklos leidžia džiaugtis gyvenimu. Sportas – tai puiki savirealizacijos, disciplinos, energijos „ištaškymo“ forma. Neįgaliųjų tenisą vežimėlyje žaidžiau 4 metus mokyklos laikais, nes labai trūko bendravimo. Kai nuvykom į tarptautinę stovyklą Nyderlanduose, Lietuvos kaip mažos šalies niekas nepripažino, nes ši sporto šaka pas mus buvo labai jauna. Buvom laikomi silpniausiais. Bet aš pasiryžau žaisti turnyruose net nežinodama visų žaidimo subtilybių. Avantiūra baigėsi medalio už didžiausią pažangą parsivežimu. Mano užsispyrimas, atkalus darbas davė vaisių. Nors nuovargis buvo labai didelis, bet man pasisekė įrodyt, kad Lietuva gal ir maža, bet stipri šalis. Ir tikrai ne paskutinė. Teniso atsisakiau, kai supratau, kad viską galiu daryti savo kojomis. Tada įvyko vidinis lūžis ir tapau jaunąja šaule. Turėjau dvi būrio vado padėjėjos pakopas. Buvau karinėj stovykloj, veikiau su visais kartu. Nors viena akim matau silpnai, įsiprašiau šaudyti specialiai pritaisytam varpeliui signalizuojant apie taiklų šūvį. Sušaudžiau 4 iš 7, nes matau blogai, bet juk gerai girdžiu! Įtikinusi

Vasario 22–25 d. mūsų mokykla „Varnų sala“ dalyvaus Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje „Vilniaus knygų mugėje 2024“. Visas keturias dienas labai lauksime ir didelių, ir mažų prie mūsų stendo 5.D02D penktojoje salėje. Čia galėsite ne tik jaukiai pasišnekučiuoti su mokyklos įkūrėja Margarita Pilkauskaite, bet ir kartu origamiu lankstysime mokyklos simbolį – varnas, taip kviesdami atvykti ir gyvai susipažinti su mūsų pradine bei pagrindine mokyklomis, atviromis visiems. Vasario 24 d. nuo 12 iki 14 val. prie mūsų stendo bus galima susitikti su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoja Rasa Bačiuliene, pabendrauti su ja ir gaut autografą ant jos knygos, kurią pristatinėsime mugėje. Tai „Varnų salos“ lietuvių ir ukrainiečių vaikų komandos iliustracijomis papuošta ir lietuvių–ukrainiečių kalbomis išleista patarlių knyga „Kol gyveni, tol ir mokaisi“. Šia liaudies išmintimi mūsų mokykloje vadovaujasi kiekvienas ir žino, kad mokantis yra absoliučiai normalu kristi, keltis ir vėl bandyti iš naujo, taip atrandant ir patiriant tikrą gyvenimą. Todėl 2023 m. mes su džiaugsmu tapome Rasos inicijuojamo ilgamečio tarptautinio projekto partnere. Jo metu leidžiamos dvikalbės patarlių knygos, o joms iliustracijas, pagal tai, kaip supranta ir interpretuoja, piešia vaikai. Šis projektas įtraukia tautines mažumas, socialiai pažeidžiamus jaunuolius ir žmogeliukus, turinčius negalią ar kitus specialiuosius poreikius, taip pat moksleivius iš dvidešimt penkių Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Norvegijos ir Danijos tradicinių, specialiųjų ir integruotų mokyklų. 2019 metais prestižinėje tarptautinėje Londono knygų mugėje projektas buvo nominuotas „Iternational Excellence Awards 2019“ tarp trijų geriausių pasaulyje kategorijoje „Educational Learning Recourses“. Prasmingame projekte dalyvavo apie 400 1–10 klasių „Varnų salos“ mokinių – geriausieji jų piešiniai ir papuošė mūsų pristatomą knygą. Todėl nepasididžiuokite, būtinai užsukite. Kartu puikiai praleisime laiką. Ir gal pabendravę su mumis suprasite, kad pagaliau išsirinkote antruosius namus savo ypatingam vaikui. Nepraeikite pro šalį, nes tik „kas ieško, tas ir randa“! „Varnų sala“ – privati mokykla Vilniuje, atvira visiems! Susitikime „Vilniaus knygų mugėje“!