Karui Ukrainoje skausmingai tebesitęsiant Lietuvoje kartais pasigirsta nuomonių, kad labai uoliai remdami ukrainiečius neva pamirštame savus. Tačiau jaunos privačios lietuviškos mokyklos „Varnų sala“ direktorė Margarita Pilkauskaitė įsitikinusi – jeigu dabar nuoširdžiai padėsime ukrainiečiams, bus sklandesnė jų integracija. Direktorė siekia, kad pagalba, kurią jos mokykla teikia vaikams ir jų tėvams, būtų itin kokybiška, tačiau kai kurių planų įgyvendinimui trūksta lėšų. Nuo 2022 m. kovo mėn. Margaritos vadovaujama mokykla padėjo jau virš 1500 ukrainiečių šeimų. Vaikų skaičius mokykloje nuolatos kito, nes buvo grįžtančių į Ukrainą dėl šeimyninių priežasčių arba tiesiog neįsitvirtinusių Lietuvoje, tačiau vis atvykdavo nauji vaikai ir pastoviai jų mokėsi 400–450. Dėl didelio mokinių srauto anksčiau nei buvo planuota įvyko mokyklos plėtra – nuo 2023 m. sausio mokykla turi naujas papildomas 2 000 m² patalpas. Naujais mokslo metais tikrai mokysis 400 ukrainiečių, bet mokykla pasirengusi priimti ir padėti iki 500 vaikų – nuo priešmokyklinės iki vienuoliktos klasės. „Pirmi mokslo metai buvo sunkūs, bet įdomūs ir labai įvairiapusiški. Padėjome pasiruošti egzaminams ir mokyklą baigti pirmajai vienuolikos ukrainiečių vienuoliktokų laidai. Džiaugiamės, kad visi vienuoliktokai egzaminus išlaikė labai gerai. Turime abiturientą, mokyklą baigusį su pagyrimu. Vienas mokinys planuoja stoti į Ukrainos universitetą ir nuotoliu studijuoti ekonomiką. Kitas vaikinas grįžo į Ukrainą – stos į Karo mokyklą ir kovos už savo gimtinės laisvę. Didžiuojamės ir žavimės jo drąsa, bet kartu ir pergyvename dėl šio gabaus, perspektyvaus jaunuolio ateities. Kiti vaikai dar mąsto, kokiu keliu eiti, arba studijuos Lietuvoje“, – pasakoja direktorė. Psichologės Zojos Smirnovos, Vilniuje įgijusios papildomą stilistės išsilavinimą, sūnus Vova baigė penktą, o dukra pradės lankyti nulinę klasę „Varnų saloje“. Vilnius tapo 5-aisiais namais per 4 mėn. nuo to momento, kai dėl karo Zoja su šeima paliko Charkivą. Lietuva moteriai tarsi antroji tėvynė – labai primena Ukrainą, puikūs žmonės, miestas, mentalitetas, todėl šiuo metu ji dar nėra tikra, ar po karo su šeima grįš namo, nors ir norėtų. Labai apsidžiaugė, kai rado mokyklą, kurioje vaikai gali saugiai mokytis ukrainiečių kalba. Sūnus įgijo naujų draugų, laisvai bendrauja psichologiškai saugioje aplinkoje. „Vova yra apsuptas nuoširdaus rūpesčio ir dėmesio, pamokos vyksta puikiose naujose patalpose, jis sėkmingai gilina žinias ir yra patenkintas sustiprintu anglų kalbos mokymu mažose grupėse. Su malonumu mokosi lietuvių kalbą. Jeigu apsispręstume likti Lietuvoje, be jokių abejonių, Vovą pervestume į lietuvišką klasę“, – įspūdžiais dalijasi Zoja. Pats didžiausias praėjusių mokslo metų iššūkis „Varnų salai“ buvo tinkamos atmosferos klasėse sukūrimas ir vaikų sutelkimas mokymuisi. Tai suprato ir ukrainiečiai mokytojai. Nors švietimo programa Ukrainoje ta pati, bet mokytojai atvyko į „Varnų salą“ iš įvairiausių vietų su savitomis metodikomis, o klasėse mokosi 20–24 mokinai iš 9–10 skirtingų Ukrainos regionų. Nemažai atvykusių – iš okupuotų teritorijų, kur švietimas propagandinis, todėl visas dėmesys buvo skiriamas vaikams – siekiant padėti įveikti sunkumus talkino 2 psichologai. Pirmųjų mokslo metų pabaigoje tikslas buvo pasiektas – vaikai tarpusavyje lengviau bendravo, priėmė vienas kitą, susidraugavo ir pradėjo rezultatyviau mokytis. Šiai dienai mokykloje yra keturiolika 5–11 klasių mokinių, kurie mokyklą baigė vien dešimtukais. „Tai labai džiugus pasiekimas suprantant, kokias psichologines traumas jiems teko patirti dėl karo ir prisitaikant prie naujos šalies, aplinkos, mokytojų, mokinių. Čia mes kariaujam ne kiekvienas už save, bet buriamės į glaudžią bendruomenę, kurios svarbiausias tikslas – užtikrinti nenutrūkstamą mokymosi procesą. Pirmieji pusantrų metų buvo skiriami palankiam mokymuisi emocinio fono sukūrimui. Bet dirbant su vaikais reikia dirbti ir su tėvais, kurie taip pat labai skirtingi, o tam resursų mums trūksta“, – pasakoja direktorė. Mokykla gauna valstybės finansavimą, kurio vos užtenka mokytojų atlyginimams Bet visos bazės išlaikymui ir papildomiems specialistams, kurie galėtų dirbti su šeimomis, reikia papildomų lėšų. Niekas nežino, kaip bus iš tikrųjų pasibaigus karui – kas grįš namo, o kas liks Lietuvoje. „Norime užtikrinti, kad ukrainiečių vaikai čia galėtų mokytis pagal Lietuvos įstatymus, bet gautų ir tai, ko reikia Ukrainos švietimo sistemai, kad sugrįžę namo pilnavertiškai tęstų mokslus. Taip pat siekiame juos natūraliai integruoti į lietuvišką sistemą, t. y. mokydami juos ukrainiečių kalba neapleidžiam visų svarbiausių mokslo dalykų, bet kartu mokome lietuvių kalbos, kad nusprendę likti Lietuvoje jie nesunkiai pritaptų lietuviškoje ugdymo sistemoje, kad galėtų pagal reikalą lengvai pereiti ir į kitas lietuviškas mokyklas“, – sako Margarita. Todėl mokykla yra užsibrėžusi tikslą – per 2 metus išmokyti lietuvių kalbos, kad vaikai galėtų visus dalykus mokytis jau lietuviškai. Iš Odesos atvykęs Andrejus Turianyca Vilniuje dirba taksistu, žmona – grožio salone, dukra Valerija „Varnų saloje“ baigė 9-tą, o sūnus Aleksejus – 1-ą klasę. Andrejus džiaugiasi labai draugiška mokyklos atmosfera: „Vaikai joje jaučiasi puikiai. Norime, kad jaunėlis Aleksejus gautų kuo geresnį išsilavinimą ir greičiau išmoktų lietuvių kalbą, todėl nuo rudens pervedam jį iš ukrainietiškos į lietuvišką klasę. Tikimės, kad po pusmečio jis jau laisvai kalbės lietuviškai“. IT specialistas Vladlenas Narožnas su šeima iš Odesos į Belgiją suspėjo išvykti pirmąją karo dieną. Ten jiems labai nepatiko, tuomet draugai pasiūlė išmėginti Vilnių – dvasingą ir šeimai draugišką miestą jie tiesiog įsimylėjo. Tačiau Vladlenas sako, kad kai tik leis sąlygos, jis su žmona būtinai grįš namo, o dėl vaikų pasirinkimo nėra tikras, nes jie savo gyvenimus dabar kuria čia – 14 m. Germanas bus aštuntokas, 12 m. Kira – šeštokė. Iš pradžių vaikai išmėgino kitą mokyklą, tačiau nusivylė prastomis sąlygomis dėl nesibaigiančio remonto bei nekokybišku mokymosi procesu. Tuomet perėjo į „Varnų salą“. „Šioje mokykloje vaikai gauna visai naują patirtį, čia kitokia programa. Su vaikais elgiamasi labai pagarbiai. Mums tai neįprasta, nes aš nesu tikras, ar minkštos pirštinaitės kartais neturi būti šiurkščios. Bet rezultatai geri. Ši mokykla geba apjungti skirtingų tautybių ir patirčių žmones. Vaikai tikrai pasikeitė šimtu procentų – jie atsivėrė, tapo draugiškesni, atsirado noras gyventi. Tai labai svarbu, nes iki mokymosi šioje mokykloje jie tiesiog sėdėjo namuose ir niekur nėjo“, – džiaugiasi Vladlenas ir priduria, kad mokykloje vaikai galėtų būti pažindinami su gerąja patirtimi – žinomais vietos verslininkais, nes sėkmės istorijos labai užkrečia ir motyvuoja mokytis bei skatina siekti visiškai realių tikslų: tapti dizaineriais, programuotojais, robotikos specialistais. „Tai – ateities specialybės. Juk matome, kokie vertingi Ukrainoje kare naudojami dronai…“ – aiškina Vladlenas ir sako, kad vyresnėliui nusamdė korepetitorių. 3–4 kartus per savaitę jis mokosi lietuvių kalbos – siekia kalbėti laisvai kaip gimtąja kalba, taip išreiškia ir pagarbą šaliai, kuri priglaudė. Visi pakalbinti „Varnų saloje“ besimokančių vaikų
